Darius Kuolys prieš kelias dienas savo FB sienoje pateikė iškalbingų citatų apie rusų papročius ir jų politinę raišką iš Jono Žiauriojo laikų XVI a. Putinas patvirtina, ypač po spalio 10 d. masinio raketų smūgio į civilinius objektus Ukrainos miestuose, kad ir XXI a. ta pati sadistinių tendencijų iškrypėliška moralė liko nepakitusi.
Tuos du taškus – XVI a. ir XXI a. – jungia įžvalgos Josepho-Marie de Maistre‘o, prancūzų mąstytojo, politiko ir diplomato, vieno įtakingiausių XVIII a. pabaigos konservatyvizmo ideologų. De Maistre‘as 14 metų praleido Rusijoje, nuo 1803 iki 1817 m. vykdė Prancūzijos pasiuntinio misiją tuometinėje imperijos sostinėje Sankt Peterburge, parašė išraiškingų, iki šiol aktualumo nepraradusių knygų apie rusų mentalitetą, kultūrą bei papročius. Vienas iš jo veikalų – „Rusų religija ir papročiai“. Tai faktiškai rinkinys diplomato promemorijų, susijusių su rusų mentaliteto apraiškomis, užrašytų iš tuo metu jam prieinamų šaltinių. Instruktyvus dokumentas.
Aišku, to negalima taikyti kiekvienam rusui – kaip ir bet kurios tautos apibrėžimai ar charakteristikos tėra apytikrės schemos, nepritaikomos tiesiogiai kiekvienam konkrečiam asmeniui. Tačiau tam tikri vyraujantys elgsenos modeliai žymi raiškos tendencijas. Naudinga tai pažinti ir apmąstyti, siekiant geriau suprasti, reiškinius, su kuriais tenka susidurti ir mūsų dienų žmogui.
* * *
Kiekvieną mėnesį Jekaterinos II stalui buvo perkama daržovių už dvidešimt septynis tūkstančius rublių.
Į tą mėnesinę Carskoje selo sąskaitą buvo įrašoma penkiasdešimt keturi tūkstančiai porų viščiukų.
Kunigaikščio Potiomkino stalui buvo išleidžiama penki šimtai rublių kasdien ir jis vis tiek buvo gana prastas. Dažnai vyno tiesiog nebuvo įmanoma gerti.
Sykį, buvodamas Carskoje selo, didysis kunigaikštis Povilas (vėliau – [caras] Povilas I) šiek tiek įsidrėskė koją. Įdrėskimą parodė savo gydytojui, kuris rekomendavo tą vietą šiek tiek patrinti lašiniais. Tą pačią dieną buvo įrašyta pūdas (trisdešimt aštuoni svarai) lašinių į sąskaitą, kuri buvo kasdien apmokama trejus metus iš eilės. (Patikimas šaltinis, 1808 m. rugpjūtis.) <…>
Stačiatikių religija yra ne kas kita, kaip neapykanta Romai. Ši neapykanta yra nepaprastai stipri ir gali užvaldyti absoliučiai. Protestantizmo atžvilgiu šis santykis toli gražu ne toks, nepaisant to, kad dogmatikoje protestantizmas kur kas toliau nuo pravoslavijos. Ši neapykanta neišgydoma, nes ji neturi nieko bendra su protu ar mokslu. <…>
Kadangi visi rusai kaimuose privalo vykdyti religines pareigas dėl to, kad paliudytų savo pravoslaviškąjį tikėjimą, atsitinka taip, kad visų rūšių atsimetėliai (раскольники) duoda pinigų pravoslavų šventikams, kad atsipalaiduotų nuo tų pareigų, o šie tarpininkauja skilimui dėl pinigų (šį balandį, 1811 m. , gana plačioje draugijoje, susirinkusioje pas grafą Stroganovą, man tai užtikrino ir tvirtino, jog tai yra įprasta praktika, neturinti savyje jokių prieštaravimų). <…>
Žodis раскольник, kuris iš tiesų turi schizmos prasmę, talpina savyje daugelį sektų (tikriausiai, apie keturiasdešimt), daugiau ar mažiau nukrypusių nuo vyraujančio tikėjimo; kai kurios iš jų tiesiog pasibjaurėtinos; jų pasekėjai save žaloja, nusikerta pirštus, rankas ir t.t.; kai kurios iš jų – tikrų orgijų bendruomenės. Tarp jų yra tokių, kurie neigia santuoką ir santykiauja vienas su kitu kaip gyvuliai.
1810 m. gegužės 20 d. (birželio 1 d.) grafas Aleksiejus Razumovskis, garbingas ir vertas pasitikėjimo žmogus, pasakojo man apie tai, kad Riazanės gubernijoje, kurioje minėta orgijų sekta vyrauja, sena merga daro siaubingą operaciją keturiasdešimties, penkiasdešimties, net šešiasdešimties metų vyrams.
Grafas Razumovskis susisiekė su vienu prancūzų chirurgu, pas jį komandiruotu. Apžiūrėjęs keletą nelaimingųjų, kuriems buvo įvykdytos tokios operacijos, pareiškė, kad jis pats niekada nebūtų drįsęs nieko panašaus daryti. Gubernatorius buvo visiškai pakantus šiems žmonėms, o pradžią tam davė Potiomkinas; dėl visiško vyriausybės abejingumo visiems šiems tikėjimams, iš kurių jai nepatinka tik viena katalikų religija, ji pavedė Maskvos arkivyskupui pašventinti šventikus-raskolnikus, ir paslaugusis archirėjus padarė tai be jokio prieštaravimo. <…>
Neseniai krikštijo ponios D., kambarinio D. žmonos, sūnų. Šventikas, kuris buvo mirtinai girtas, į krikšto kubilą įmetė kūdikį, kurį, beje, pavyko greitai sugriebti ir ištraukti, tačiau kūdikis gavo kažką panašaus į slogą, vėliau jį kurį laiką varginusią (1809 m. gegužės 28 d. / birželio 9 d.) <…>
Rusai nieko iki galo nemoka ir nesiekia nieko iki galo suprasti. <…> Būdamas vidutinybė, rusas nepaprastai savimi didžiuojasi, turi išvystytą gebėjimą perprasti žmogų ir didelį veržlumą jį pražudyti, jeigu tam ryžtasi. Pats didžiausias nusikaltimas, jo akimis, – tai bandymas būti subtilesniu, labiau rafinuotu nei jis. Ir to niekada neturėtų pamiršti užsienietis. <…>
Jausdamas užsieniečio moralinį pranašumą, bendraudamas su juo rusas visada vengs parodyti, kad pašnekovas jam daro įspūdį. Tai visuomet verta turėti galvoje, kai tenka turėti reikalų su rusais. <…> Jei vedate derybas su rusų ministrų kabineto nariu, pasistenkite veikti taip, kad jis užsinorėtų to, ko norite jūs, tačiau pateikite reikalą taip, tarsi jis, vykdydamas jūsų valią, nusprendė pats. <…>
Tereikia šitiems vergams gauti laisvę ir jie kaip mat paklius į nagus prievaizdams, daugiau nei įtartiniems, ir šventikams, neturintiems nei tikėjimo, nei žmonių pasitikėjimo. Būdami nepasiruošę laisvei, jie neabejotinai ir nejučia nuo prietarų kris į ateizmą, nuo pasyvaus paklusnumo – į nevaldomą veiklumą.
Laisvė paveiks jų aistras taip, kaip stiprus vynas paveikia žmogų, prie jo visiškai nepratusį. Patys šios laisvamanybės vaizdai ištvirkins netgi tuos, kurie nenorės tame dalyvauti.“
