Vidmantas Valiušaitis. „Tegul mus apšviečia Stalino konstitucijos saulė”

Vilniaus knygų mugėje turėjau įdomų nuotykį. Sėdėdamas prie LGGRTC staliuko, pasirašinėjamas knygas „Juozas Lukša Daumantas žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose” ir šnekučiuodamasis su mugės lankytojais, sulaukiau netikėto pašnekovo. Priėjo istorijos tyrinėtojas, kurį gerbiu, jo knygas vertinu, ne viena jų yra mano asmeninės bibliotekos „artimoje lentynoje”, t.y. „ištiesta ranka” pasiekiamos, nes dažnai naudojamos. Priėjęs sako:

„Jūsų straipsnius skaičiau, patiko, bet kai išgirdau per radiją pasisakymą apie Petrą Cvirką, kai siūlėte nukelti jo paminklą, esu ant jūsų labai piktas ir jumis nusivylęs. Koks jis politikas? Jis rašytojas. Ir, beje, talentingas rašytojas…” Prie viso to pridūrė dar keletą „riebių” posakių Šimašiaus adresu ir priekaištą man, kad tuo mano pasisakymu politikai neva ir pasinaudojo…

Padėkojau tam žmogui už atvirumą, pažymėjau, kad mano nuomonės reikšmę jis aiškiai pervertina, politikai į mano pasisakymus tiek dėmesio tikrai nekreipia, bet pabrėžiau, kad jo kritiška nuomonė nekeičia mano palankaus požiūrio į jo istoriografinius tyrimus, kuriuos aš nuoširdžiai vertinu, naudojuosi ir naudotis žadu ateityje. Nematau nieko blogo, jeigu kai kuriais klausimais nuomonės išsiskiria. Aš stengiuosi vertinti ne žmones apskritai, bet konkrečius jų veiksmus: žodžius, darbus, poelgius, raišką. Na, šiuo klausimu mūsų nuomonės nesutampa. Tai kas čia blogo?

Nėra žmonių, kurie visais atvejais ir visais klausimais visuomet būtų teisūs. Įskaitant ir mane patį. Nepretenduoju į teisuoliškumą, aišku, galiu klysti ir aš, bet savo nuomonę aš vis dėlto stengiuosi susidaryti pats, pagrįsti ją faktais, kuriais įsitikinu pats, o ne „derinu” ją prie kitų, tikrų ar tariamų autoritetų, kurie galvoja kažkaip kitaip nei aš. Todėl ir P. Cvirkos vertinimo atžvilgiu, sakiau tam žmogui, nieko tokio, jei mūsų nuomonės skiriasi.

Aš jam priminiau, kad savo pasisakymuose apie P. Cvirką (jų buvo ne vienas, ne tik radijuje) niekad neneigiau Cvirkos literatūrinio talento, neraginau jo kūrybos išbraukti iš mokyklos programų. Priešingai, sakiau, kad ji turi likti programose. Jo beletristika išties yra puiki (skirtingai, nuo publicistikos, kuri pasibjaurėtina, sovietinio laikotarpio). Tegu ir su aiškiai išreikštomis simpatijomis kairiajai ideologinei linkmei. Kadangi demokratinėje šalyje turėti skirtingus įsitikinimus nėra joks nusikaltimas.

Tačiau tose programose negalima nutylėti Cvirkos politinės veiklos veiksmų, kurie lėmė masinį žmonių apiplėšimą, turto atėmimą, šimtams tūkstančių žmonių – kančias Sibiro tremtyje, dešimtims tūkstančių – sadistinius kankinimus ir mirtį. Šie nusikaltimai jokiais talentais, jokia literatūrine kūryba teisinami ir pateisinami būti negali. Ir paminklas Cvirkai (kaip ir S. Nėrai, L. Girai, kitiems) Maskvos buvo pastatytas ne už literatūrinius nuopelnus, o būtent už politinius patarnavimus Kremliui, kuris vėliau, galimas daiktas, pats ir sulikvidavo maurus, atlikusius savo darbus. Idant sumerktų galus į vandenį. Juk likvidavo netgi savo pačių pasiuntinius – V. Dekanozovą ir N. Pozniakovą, orkestavusius Lietuvos inkorporavimą 1940-aisiais į Sovietų Sąjungą. Jų braižas: Jagoda likvidavo senųjų revoliucionierių (Lenino kartos) generaciją, Ježovas – Jagodą ir jo enkavedistų gaują, Ježovą su parankiniais – Berija, Beriją – Chručiovas su „draugais” ir t.t.

Todėl okupacijos metais Maskvos pastatyti politiniai stabai kolaborantams, mano nuomone, neturėtų badyti akių demokratinės šalies žmonėms. Manau, kad teisingai pasielgė Kaunas iš miesto centro perkėlęs S. Nėries palaikus į Perašiūnų kapines, kartu su jos vyro B. Bučo sukurtu paminklu. Dabar ten jos palaikai ramiai ilsisi pušų paunksnėje, greta kitų plunksnos darbininkų, o ne miesto centre manifestuoja Maskvos galybę ir jai tarnauti pajungtą talentingą poetę, bet naivią moterį.

Nežinau ar man pavyko pakeisti pašnekovo nuomonę. Greičiausiai ne, nors išsiskyrėme mandagiai, draugiškai. Tiesą sakant, pakeisti tos nuomonės nė nemėginau, tik, kiek tai buvo įmanoma trumpame pokalbyje, bandžiau pagrįsti savąją, kodėl tebemanau, kad Cvirkos paminklui ne vieta Vilniaus centre. Tarp kitko, tą paminklą aš siūliau nukelti nuo pjedestalo, perkelti į Klangius, Cvirkos gimtinę, ir pastatyti ant žemės, kurią jis apdainavo „Žemėje matintojoje”, bet ne pastatyti pajuokai Grūto parke, ką man bandė primesti pašnekovas.

Nenustebčiau, jei tarp daugybės mano FB draugų, kurių tik mažą dalį pažįstu asmeniškai, irgi būtų tokių, kurie yra „pasipiktinę” tokiu mano požiūriu į Cvirkos paminklą. Nenoriu būti klaidingai suprastas, tarsi norėčiau čia tuo parašymu „teisintis” ar kitus „įtikinėti”. Man asmeniškai, didžiausią įspūdį daro faktai, ne įtikinėjimai. O faktai dažnai yra „silpnoji vieta” daugelio žmonių, viešai samprotaujančių apie istoriją.

Kauno radijofono darbuotojas, kuriam buvo pavesta įrašinėti vadinamojo „liaudies seimo” posėdžius, o vėliau juos iššifruoti

Kauno radijofono darbuotojas, kuriam buvo pavesta įrašinėti vadinamojo „liaudies seimo” posėdžius, o vėliau juos iššifruoti, 1944-aisiais laimingai ištrūko iš „raudonojo rojaus” ir pasitraukė į Vakarus, su tų posėdžių šfruotėmis. Praėjus dešimtmečiui nuo Lietuvos okupacijos, savo vertingus liudijimus, pavadintus „reportažu”, 1950 m. paskelbė viename iš užsienio lietuvių laikraščių.

Pastaboje prie šio „reportažo” autorius pažymi, kad „dokumentai, jų ilgesnės ar trumpesnės citatos, kalbų tekstai yra visiškai autentiški, neiškraipyti ir pilnai atitinka turimiems originalams”. Jis priduria, kad „pirmojo bolševikmečio (1940/41 m.) periodikoje išspausdinto bolševikinių vadeivų kalbos yra „išlaižytos” bolševikinių cenzorių” ir autoriaus „turimiems originalams neatitinka”.

Štai tik kelios citatos iš Lietuvos 1940 m. vasaros išdavystės akto. Spręskite patys, kiek tokio tipo žmonės yra nusipelnę paminklų.

„Gedvila: Žodis priklauso atstovui Sniečkui.

Sniečkus: „Draugai atstovai. Mes priėmėme, atstovo Grigalavičiaus pasiūlymą apsvarstyti savo darbuose klausimą dėl Lietuvos valstybės santvarkos. Aš neabejoju, kad L. Seimas, kaip tikras liaudies vilčių ir norų išreiškėjas, šį klausimą išspręs, įvesdamas Lietuvoje demokratiškiausią pasaulyje sovietų santvarką, kurios reikalauja visos Lietuvos liaudis”.

„…Visi Lietuvos darbo žmonės šiandien reikalauja prisidėti prie galingos Sovietų S-gos tautų šeimos. Todėl mes, Kauno, Vilniaus ir Šiaulių apygardų atstovai, pasitarę nutarėm pasiūlyti įvesti šį prijungimo prie Sovietų Socialistinės Respublikų S-gos klausimą į mūsų darbų eilę”.

„…Mes norime prisidėti prie Sovietų S-gos dar ir dėl to, kad mes karštai mylime savo šalį, kad mes norime matyti Lietuvą, vieną iš pirmųjų žmonijos eilėse”.

Tas kelias — prisidėti prie Sovietų S-gos. Bet kuris kitas kelias būtų mūsų kraštui pražūtingas…

„…Draugai atstovai, mums visiems turi būti aišku, kad Lietuvos liaudis gali turėti tik vieną kelią, jei nori gyventi laimingai ir laisvai. Tas kelias — prisidėti prie Sovietų S-gos. Bet kuris kitas kelias būtų mūsų kraštui pražūtingas…”

Gedvila: „Kas už tą pasiūlymą, prašau pakelti rankas. (Salėje pakyla per 700 rankų. Aut.) [Tebuvo 79 „liaudies seimo” atstovai, bet „balsavo” visi, kas tik buvo teatre, įskaitant raudonarmiečius, enkavedisus ir Dekanozovą su Pozdniakovu – V.V.]. Kas prieš? Nėra, — pasiūlymas priimtas. <…>

Gedvila: Žodį gauna atstovas Baranauskas”.

Baranauskas: „Draugai, mes Šiaulių, Panevėžio ir Telšių apygardų L. Seimo atstovai pasitarėme ir nutarėme įnešti į L. Seimo darbų tvarką tokį punktą: bankų ir stambiųjų įmonių nacionalizacija. (Ovacijos). Draugai, bankų, stambiųjų įmonių ir fabrikų nacionalizacijos reikalauja visa Lietuvos liaudis (plojimas). Tokie reikalavimai keliami mitinguose, susirinkimuose, tokius reikalavimus mes girdėjome čia, Seime, iš atsilankiusios pas mus darbininkų delegacijos. Liaudies reikalavimai, liaud. troškimai yra įsakymas mums, L. Seimo atstovams” (plojimas).

„…Pravedus nacionalizaciją bankų, fabrikų, stambių įmonių, bus padarytas galas išnaudojimui žmogaus žmogumi. Bus padarytas galas liaudies kraujo ir syvų siurbėlėms” (plojimas).

Drg. Baranausko „pasiūlymas” priimamas vienbalsiai. Vicepirmininkas Gedvila skelbia:

„…Tokiu būdu L. Seimo sesijos darbų tvarka nustatyta tokia: pirmuoju punktu — klausimas dėl Lietuvos santvarkos; antruoju — apie Lietuvos įėjimą į Sovietų S-gos tautų sąstatą (ovacijos); trečiuoju — žemės klausimas ir ketvirtuoju bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacija”.

Drg. Bieliauskas bando L. Seimo darbotvarkę papildyti 5-ju punktu — reformuoti kalėjimų sistemą ir į kalėjimų administraciją įvesti politinių vadovų instituciją, bet siūlymas atmetamas. lškeltas klausimas perduodamas spręsti Teisingumo ministeriui. Atstovas R. Juknevičius pasiūlo L. Seimui reglamentą: dieniniai posėdžiai daromi nuo 10 val. ligi 2 val. p.p.; vakariniai — nuo 5 val. p.p. ligi 8 val. vakaro.

„Pasiūlymas” priimamas be diskusijų. lš kėdės pakilsta Gedvila ir skambiu balsu praneša:

„Dabar L. Seimo prezidiumas skelbia pertrauką ligi pusės trijų”.

L. Seimo atstovai, publika pakilsta iš vietų ir galvatrūkčiais neria bufetan pasistiprinti. Iš lėto nusileidžia scenos uždanga. Seimo prezidiumas in corpore susimeta teatro užkulisin. Raud. armijos majoras pakeičia scenos ir užkulisio sargybas, perstatinėja sekimo ir stebėjimo postus.

Čepsi prezidiumo narių žiaunos, paukši atkemšamos bonkos, tirpsta sumuštiniai.

Prezidiumo kambaryje krūvos sumuštinių, krepšiai alaus, gaivos. Čepsi prezidiumo narių žiaunos, paukši atkemšamos bonkos, tirpsta sumuštiniai.

— „Valgykim, Antanai, — kreipiasi Cvirka į Venclovą, — Čaplikai, Smetonos puto visą amžių. Ragaukim buržujų skanėstus!”
Čia pat stovįs Sniečkus pataiso Cvirkos humorą:

— „Drg. Cvirka suklydo: buterbrodai ne iš Prezidentūros, bet iš „Valgio” užkandinės”.

— „Tuo geriau. Kumpiai, sūriai, dešros virsta prieinamais visai liaudžiai” — atsikerta Cvirka.

Paleckis ima skųstis nuovargiu: filmuotojai, prožektorių šviesos, fotografai išvarginę iki apakimo. Cvirka, plodamas „prezidentui” per petį, paleidžia naują humorą:

— „Nieko, Justai, priprasi. Smetona 20 metų prožektoriais buvo akinamas, bet vistiek sugebėjo pereiti sieną. Priprasi ir tu!”

Skubiai iš kambariuko iškviečiamas drg. Meskupas-Adomas. Praslinkus 3-4 min. grįžta su Radiofono direktorium J. Banaičiu. Įvyksta trumpas pasitarimas su Sniečkum ir Gedvila. Prie manęs prieina J. Banaitis ir pasivedęs nuošaliau sako:

— Draugas Jonai, šį vakarą išeis ekstra „Tiesos” laida ir kai kas reikės perskaityti per radiją. Štai pirmoji „Tiesos” nuotrauka ir gali persiskaityti. Kurie straipsniai reikės skaityti — pasakys drg. Zimanas.

J. Banaitis gižta prie Sniečkaus ir Gedvilos. Vartau ekstra laidos korektūrinį „Tiesos” egzemplorių, puslapis mirga riebiausiomis antraštėmis. Prieina drg. Banaitis ir pats pieštuku pabraukia skaitytinus straipsnius.

Akimis permetu straipsnių antraštes ir turinį. Nebesusigaudau: „Tiesoje” spėta išspausdinti L. Seimo nutarimai (liečią Lietuvos valst. santvarkos pakeitimą), kurių Seimas nebuvo pradėjęs svarstyti ir „nesuspėjo” paskelbti sprendimus…

Pasigaunu deputatą J. Banaitį ir paklausiu kas daryti: „Tiesos” straipsnių perdavimas per radiją, nežinant L. Seimo nutarimų, gali suklaidinti klausytojus?

— Drg. Jonai, — kreipiasi Banaitis, — bolševikai netūpčioja vietoje. L. Seimas tai ne Smetonos kromelis. Dideli dalykai sprendžiami greit ir be svyravimų. Nauja gadynė neša naujus tempus…

Tegul mus apšviečia Stalino konstitucijos saulė”

Kelti naujus klausimus buvo nebepatogu ypač savo viršininkui ir dar tokiu laiku… Pasilieku vartyti „Tiesą” ir stebėti melą. Laikraštis riebia antrašte skelbia „Tegul mus apšviečia Stalino konstitucijos saulė”, po straipsniu „Maginsko” parašas.

Pastaba: Ekstra „Tiesos” numeris buvo paruoštas (surinktas spaustuvėje) anksčiau, nei Seimas susirinko posėdžio. Ši laida turėjo pasirodyti liepos 21 d. tuoj po L. Seimo posėdžio, bet dėl techniškų kliūčių (leidykla neturėjo spaudos platintojų; Seimo posėdis baigėsi vėlai; lietinga pavakarė ir dar sekmadienio metas) laikraštis pasirodė sekančios dienos rytą. <…>

Gedvila: „Dar čia yra paduotas prašymas duoti balsą atstovui Pakarkliui”.

Pakarklis: „L. Seimo atstovai! Užvakar Lietuvos L. Seimas priėmė deklaraciją, kuria prašoma SSSR Aukšč. Sovietas priimti Lietuvos Soc. Tarybų Respubliką į Sovietų S-gos sudėtį. Tam įgyvendinti yra reikalinga pasiųsti į Maskvą delegaciją. Tą delegaciją siūlau sudaryti šitokios sudėties: Paleckis (atstovai atsistoja, ovacijos), Gedvila, Adomauskas, Mickis, Venclova, Liudas Gira, Vitkauskas, Šumauskas, Didžiulis, Cvirka, Salomėja Neris, Petrauskas Kazys, Zibertas Pranas, Vaineikienė, Ditkevičius, Petrauskas Pranas, Demskis Juozas, Kutraitė Marija, Abdulskaitė Birutė, Adomas — Meskupas”.

Pasiūlymas priimamas vienbalsiai.

Scenon išeina M. Šumauskas, Petras Cvirka ir Didžiulis-Grosman.

Šumauskas perskaito pasveikinimo tekstą Stalinui, Cvirka — Molotovui ir Didžiulis-Grosman pasveikina Michail Ivanovičių Kalininą. <…>

Salomėja Nėris: „Vadui, mokytojui, draugui, tautos išlaisvintojui — didž. Stalinui

1940 m. rugpjūčio 3 d. veiksmas tęsėsi Maskvoje.

Salomėja Nėris: „Vadui, mokytojui, draugui, tautos išlaisvintojui — didž. Stalinui aš skiriu savo eiliuotą žodį — poemos apie Staliną. Joje reiškiamos mintys ir jausmai lietuvių tautos, dėkingos už savo laimę ir išlaisvinimą.” (S. Neris perskaitė 12 „poemos” posmų. Dėl vietos stokos pacituosiu 1, 2, ir 12 posmus).

„Skambėk daina mano, jautriai, širdingai,
Tu Stalinui — Jam sukurta.
Už laisvę dėkinga — už saulę dėkinga
Atgimusi mano tauta.
Saulė ta Lenino — Stalino
Visai žmonijai šviesi.
Budeliai buvo apkalinę
Saulę juodžiausiam rūsy.
„Ir sklinda apie jį plačiai
Legendos po pasaulį:
Galingi Stalino pečiai
Laužia vartus j saulę”.

„Poema”, kaip pasakojo grįžęs P. Cvirka, jaudinusi visą Kremliaus forumą… Posėdžiui pasibaigus, senas kaukazietis griebęs autorės rankos bučiuoti ir taip žemai nusilenkęs, kad Salomėja net sveikintojo barzdos galus užmynusi… Gruzinai ir armėnai paprašę „poemos” vertimo į jų kalbas… Rašytojas pasakojo, kad už Stalino garbei parašytą poemą, Lietuvos Komunistų partija autorei sumokėjusi 25.000 litų.

Po Salomėjos „poemos” prasidėjo šlykšti proza. Pirmininkaująs A. A. Andrejev’as forumui „perstato” delegacijos narį Matą Mickį ir vertėją Petrą Cvirką. <…>

Kremliuje suruoštą vaidinimą „vainikavo” kriminalistas Pranas Zibertas.

Ilgai ir „graudžiai” Zibertas pasakojo apie kalėjime praleistus metus, baisius išgyvenimus, disciplinarinį rėžimą, karcerius, mušimus ir t.t.

„Kalėjime, Ziberto prisipažinimu, nors ir retai, vis dėlto, turėdavome kartais ir šviesių valandėlių. Tai buvo tos valandėlės, kada mes didžiausioje slaptoje nuo sargų skaitydavom draudžiamas tarybines knygas ir laikraščius…”

Daug vietos užimtų cituojant Ziberto melą, kuris buvo skirtas kalmukams, kirgizams graudenti Kremliuje. Viena galiu pasakyti, kad tikrieji Ziberto kalbos autoriai buvo P. Cvirka ir S. Neris. Kalba buvo „suriesta” traukinyje, delegacijai vykstant į Maskvą…

Drg. Zibertas pasaką baigė šiais žodžiais:

Kalba buvo „suriesta” traukinyje, delegacijai vykstant į Maskvą…

„Draugai atstovai, mes atvykome čia ne tik to, kad papasakotume jums apie savo praėjusias kančias. Mes atvykome pas jus ir mokytis, kaip reikia kurti šviesiąją mūsų socialistinės tėvynės ateitį…”

„Todėl, draugai atstovai, visų Lietuvos darbo žmonių vardu, vardu pasiuntusiųjų mane į šią garbingą tribūną, prašau jus ir Tarybų vyriausybę broliškai priimti Lietuvos Tarybų Soc. Respubliką į garbingąją savo šeimą. Prašau ir tikiuosi, kad šis mano prašymas, kad šis mano tautos prašymas jūsų bus pagerbtas ir patenkintas”.

Išdavikų paradas baigėsi. Visus juos palydėjo audringi plojimai, ovacijos, šūkiai. <…>