Pastaruoju metu pasirodo vis daugiau žinių apie tikrų ar tariamų partizanų veiklą Rusijos gilumoje. Gali būti tai aktyvaus pasiriešinimo Putino režimui formos, nors, žinoma, gali būti tai ir paties Rusijos saugumo provokacijos arba vidinių santykių „aiškinimasis” tarp jėgos struktūrų (FSB, Generalinio štabo, privačių ginkluotų formuočių, etc.). Juk visas režimas iškilo per provokacijas: sprogdinant gyvenamuosius namus su miegančiais gyventojais, metro stotis, grobiant mokyklas, teatrus, prisidengus tariamasi teroristais ir t.t.
1950 m. pabaigoje, kai partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje dar buvo stiprus, bet jau imtas naikinti itin brutaliomis priemonėmis, Šveicarų laikraštis parašė apie partizanus „už geležinės uždangos”. Laikraštis priminė, kad sovietai labai aktyviai naudojo raudonuosius partizanus, karo su vokiečiais metu, tačiau bolševikai vargiai tikėjosi, kad ilgainiui „jie patys turės ant savo kailio patirti partizanų veiklą”.
Rusija, pradėdama karą prieš Ukraina, tikriausiai, irgi nesitikėjo, kad ateis metais, kai ims rastis partizanų jos teritorijoje. Juk pranešimai apie „ne vietoje” rūkančius žmones, kai sproginėja ginklų ir šaudmenų sandėliai, degalų rezervuarai, dega kariniai komisariatai ir net su karo pramone susijusios gamyklos, eina nuolat. Net jeigu tai būtų vidinių santykių „aiškinimasis”, vis tiek tai Ukrainai į naudą.
Apie Lietuvos partizanus ir Juozą Lukšą kalbėsime ateinantį penktadienį (kovo 10 d. 16.30 val.) Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje, dalyvaujant prof. Valdui Rakučiui, prof. Juozui Skiriui ir žurnalistui Valdui Vasiliauskui.
Tuo metu kai Šveicarijos laikraštis skelbė šį straipsnį (1950 m. lapkritį), J. Lukša jau buvo grįžęs iš Vakarų į Lietuvą ir rado čia jau žymiai pasunkėjusias veiklos sąlygas, kur kas sunkesnes, nei tos, kuriomis partizanai veikė 1947 m. gruodį, kai J. Lukša-Skrajūnas antrą kartą (su Kazimieru Pypliu-Audroniu) prasiveržė pro geležinę uždangą. Kiekvienu atveju iš straipsnio matyti, kad straipsnį rašęs šveicarų žurnalistas apie padėtį anapus galežinės uždangos buvo neblogai informuotas.
Kviečiu atvykti į knygos „Juozas Lukša Daumantas žmonos Nijolės atsiminimuose ir amžininkų liudijimuose” pristatymą penktadienį, kovo 10 d., 16.30 val. LNB Valstybingumo erdvėje.
* * *
PARTIZANAI UŽ GELEŽINĖS UŽDANGOS
Gerai informuotas šveicarų laikraštis „Die Weltwoche” lapkr. 17 d. numery įdėjo straipsnį apie partizanus Sovietų Sąjungoje.
Antrojo pasaulinio karo metu, sovietai visais būdais skatino partizaninę veiklą ir kreipė ją vokiečių užnugary esančias susisiekimo linijas gadinti, geležinkelio bėgius ir kitokius susisiekimo mazgus sprogdinti. Tuomet, pažymi laikraštis, turbūt bolševikai negalvojo, kad laikui bėgant, jie patys turės ant savo kailio partizanų veiklą patirti.
Sovietų Rusijoje partizanų veiklą reikia skirti nuo partizanų veiklos jos užimtuose kraštuose.
Taip, pavyzdžiui 1945-1947 metais Maskvos apylinkėse veikė partizanų grupė, kuri vadinosi „Juodoji Katė”. Tačiau šiuos partizanus greičiau galima buvo pavadinti banditais, nes jie neturėjo vietos gyventojų paramos, juos bolševikai 1947 metais lengvai likvidavo.
Kitoks vaizdas Baltijos kraštuose, Lenkijoje ir Ukrainoje. Priverstinis kolchozų kūrimas buvo viena priežasčių partizanų veiklai. Šiuose kraštuose partizanai vietos gyventojų buvo remiami, dėl to bolševikų valdžia, nežiūrint didelių pastangų, negali jų įveikti. Be to, tuose kraštuose esą dideli miškai padeda partizanams laikytis.
Kovelio apylinkės miškuose partizanų veikla 1947 m. buvo tokia stipri, kad mažesni bolševikų kariuomenės daliniai bijodavo eiti į mišką net malkų parsivežti.
Partizanai užpuldavo karo belaisvių stovyklas, sargybinius nužudydavo, o belaisviams leisdavo apsispręsti: ar kas jų nori eiti kartu su partizanais, ar vietoje pasilikti. Prie partizanų prisidėjusiems net pažadėdavo padėti grįžti į Vokietiją, per Lenkiją.
Panašus vaizdas buvo ir Baltijos kraštuose, ypač Lietuvoje. Ten partizanai veikė jau vokiečių okupacijos metu. Lietuvos partizanų veikla siekė: bolševikiškų pareigūnų šalinimą, kariškų sandėlių užgrobimą ir t.t. Prie Lietuvos partizanų prisidėjo nemaža vokiečių karo belaisvių.
Tačiau nuo 1949 metų bolševikai ryžosi visu žiaurumu partizanus pašalinti. Tada jie pradėjo partizanams simpatizuojančius gyventojus sistemingai tremti į „didžiąją tėvyne”, o į jų vietą atkeldinėti rusus. Tai buvo didžiausias partizanams smūgis, nes jie neteko rėmėjų ir dėl to jų veikla labai ir labai pasunkėjo. Jų būklė pasidarė kritiška ir pavojinga.
