Vidmantė Jasukaitytė. Man Šimtmečio žmogumi šiandien atrodo Vitas Tomkus

Ačiū, bičiuli, už tavo pasiutusį charakterį, už tokį žurnalistinį pašaukimą, kuris retkarčiais prilygsta bombai. sudrebinančiai saugumietiško voratinklio apraizgytą Lietuvą.

Žinoma, tame sąraše yra ir sportininkų, kurie turėjo pasirašyti, ir tokių kaip pats , kurie gali užsiverbuoti pas velnią į katilinę vien tam, kad pamatytų, kas ką meta į katilą ir kas kokioj temperatūroje stengiasi ką išvirti.

Mes tokius atskirsime, nes tebeturime sveiką protą. Bet mano asmeniška širdingiausia padėka, kad paaiškėjo, jog tie, kurie dešimtį metų terorizavo mane kaip „raudonąją”, kurie kankino mano vaikus – net jų mokytojai ir darbdaviai- patys yra iš to šlykštaus sąrašo.

Kolegos, kurie kupiūravo mane iš visuomeninės minties, iš mokyklų programų, net Sąjūdžio žmonės kurie kankino, kurie šmeižė mano mirštantį tėvą, kurie skyrė transportą vienai žinomai pačiai besibolotiruojančiai aktorei, kad ji būtų vežama iš paskos po mano aplankytus kolektyvus Rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą metu ir dergtų tuomet žinomą ir mylimą rašytoją (dar buvo suorganizuotas apmokėjimas po 120 rb. už kiekvieną apsilankymą su šmeižto lavina), kurie siuntė šlykščius piešinius laiškuose ne po vieną per savaitę, modernios ponios, kurios spjaudė į mane einant su dukrele, ideologizuoti teismai ir niekingi advokatai, kurie niekingiausiu būdu paliko mane ir mano vyrą – abu sergančius vėžiu – su šeima be namų, dėl kurių esu priversta teistis po šiai dienai,šiandien turi puikią progą atsiprašyti mano viso gyvenimo, kurį jie naikino vien dėl to, kad pridengtų savo priklausymą KGB struktūroms.

Atsiprašykite.

Tyliai. Širdyje ir sąžinėje…

Nenorėčiau girdėti nė vieno jūsų žodžio, niekad nepasiilgsiu jūsų veidų, bet būčiau laiminga, jei galėčiau jums būti tuo pretekstu , kuris priverstų perkratyti savo sąžinę ir veiksmus. Juk jau nebebuvo sovietų valdžios, kai mane trypėte… Jūsų niekas nevertė… Kodėl taip darėte? Kodėl mano vaikas klykdamas bėgo iš paskos, kai kelių šimtų apkvaitėlių minia puolė mane einančią į darbą Aukščiausioje Taryboje? Kokias nesąmones vapėjote tada, Andriau Kubiliau, savo nuodingai patiklių „berečių” gaujai, kuria manipuliavote kaip koks sovietinis rezidentas?

Esu patyrusi visą minios meilę ir – jūsų dėka -visą jos neapykantą. Nieko labiau nemyliu nei savo vaikus, už nieką labiau nejaučiu atsakomybės ir šiandien niekuo labiau nesididžiuoju nei tuo, kad jie visada tikėjo savo mama ir tėvu ir niekada manęs neišdavė. Tačiau šiandien dėkoju Vitui Tomkui, kad jis nuvalė jūsų šlykščius skreplius nuo mano vardo ir paskelbė kas yra kas.

Žinau, Lietuva bus gailestingesnė jums, kaltiesiems, nei jūs buvote man, nekaltai. Jie jūsų taip netryps. Bet man ši diena yra labai šviesi ir labai džiaugsminga, nes aš pamačiau, kaip suspindo teisybė. Kodėl tik dabar? Kodėl vieno žmogaus dėka? Kodėl buvo leistos tos visos daugelio žmonių, tikrų patriotų niekinimo ir žeminimo manipuliacijos, kurias vykdė tie patys iš KGB sąrašų? Todėl, kad jūs tebeveikiate – iš inercijos, ar kvailumo, todėl kad jūs tebesate visur – susiraišioję pažadais buvusiai TSRS.

Jūs tebesate ir Rašytojų sąjungoje, jūs tebesate ir Kultūros bei meno taryboje, jūs tebesate Kultūros ministerijose, tampate ministrais, tad ar verta stebėtis, kad iš kalbos norite atimti valstybingumo statusą, kad naikinate lituanistikos katedras, baltistikos centrus. Jūs tebevykdote savo užduotį – kuo daugiau saviškių įkišti į vadovaujantį sluoksnį ir kuo daugiau padorių padaryti mažyčiais, nematomais, uždusintais…

Išvada viena – būsime laisvi, kai nebebus jūsų, kuriems tėvynė bet kas – nebūtinai Lietuva, – TSRS ar ES – svarbiau už viską, dėl sumuštinio, karjerytės, kelionės į kokį užsienį… Kokie niekingi ir maži tikslai, – ar dėl jų galima kankinti padorų, atvirai savo pažiūras skelbiantį žmogų, kuris tą daro tik didesnio Gėrio ir Tiesos vardan? Kiek tokių užčiaupėte?

Ačiū, Vitai Tomkau.
Visų be kaltės kentėjusių vardu.