Vidmante Jasukaityte
Medeli Medeli, kodėl taip vėlai parašėte?
Aš studijuoju šiuo metu A.Ramanausko Vanago knygą, istorinius faktus, įvykius ir aplinkybes…
Pirmas mūsų uždavinys nušluostyti suterštą partizano vardą. Tapo labai ramu, kai įsitikinau, kad jie laikėsi geležinės drausmės, kad jie neskriaudė žmonių. Kad jiems galiojo karo lauko teismas už prasižengimus prieš gyventojus ir išdvystes. O jų vardą suteršė paprasčiausi banditai ir vagys, kurie eidami plėšti žmonių apsimesdavo partizanais, net apsirengdavo taip kaip jie. Taip pat partizanų vardą teršė ir infiltruoti saugumo asmenys, ypač po atvykimo iš Maskvos Sokolovo, kuris atvyko sunaikinti pasipriešinimą ir tai darė išradingai ir drąstiškai.
Skaitau tuos faktus ir darosi ramu – ne jie nebuvo jokie girtuokliai, jokie plėšikai, tačiau už išdavystę jie teisdavo mirtimi. Tačiau – ne visada, kartais pasigailėdavo ir patikėdavo pažadais daugiau neišdavinėti.
Kas tiems mūsų rašytojams pasidarė – kam jie nori įtikti? Ar tai originalumo siekis? Perskaičiau Parulskio str. „Nedėkite kryžiaus ant Lietuvos”… Na akivaizdžiai matosi, jog trūksta informacijos ir analitinio požiūrio. Bet pirmiausiai – informacijos. Gal tada padalyvautų kokioje pilietinėje akcijoje, gal pasiklausytų to kiekvieno plaušiaus aptarinėjamo profesoriaus V.Radžvilo… Kam kalbėti, jei nežinai. Profesoriaus mintis tokia tiksli, tokia teisinga ir tokia europietiška, pačia giliausia prasme, kad ES vadovai turėtų pasikviesti jį seminarams…
Taip pat ir apie partizanus… Ar sklaidėte bylas, ar skaitėte „donosus”. Aš skaičiau trijų žmonių raštus, po kurių mano senelis atsidūrė Sibire… Su vieno iš jo sūnumi mokiausi…
O apie rašytojus, kurie negina savo kalbos, neregi savo istorijos didvyriškiausių sūnų nežinau ir ką sakyti … Tenka tik labai apgailestauti, kad vis tik ta okupacija taip nustekeno mūsų smegenis, padarė tokiais vargšiukais, kad net savo vaikams, stengdamiesi juos išauklėti inteligentais, neįdiegėme pagrindinės inteligento savybės – garbės jausmo ir ištikimybės tėvynės idealams, neišmokėme branginti savo šaknų ir dvasinio bei metalinio paveldo.
Okupacijos laikais mokyklose buvo primygtinai populiarus šūkis „mums broliai visos tautos” bei supratimas, kad tarybinė tėvynė yra nuo Baltijos iki vandenyno.
Mes neužkibome, bet vaikams neperdavėme, kad mūsų motina – Žemė, kurioje guli protėvių kaulai. Mes netapome klajokliais, nes mus tie protėvių kapai arti savęs laikė nuo matristinės kultros laikų.
Dabar gi jauni žmonės irgi supranta – mums broliai visos tautos – tik į kitą pusę nuo Baltijos. Jie nori visur būti savi.
Būkite, bet žinokit, kas esat patys. Ten, kur jūs norite būti savi – ne iš karto tokiais tapsite. Pavyzdžiui vokiečiai labai skiria savus nuo ne savų. Britai irgi.
Mūsų karta matė tuos tranzitinius geležinkelių stočių piliečius siaurom akim, flaneliniais chalatais, su šlepetėmis miegančius stotyse ant prigrūstų prekėmis maišų. Jie irgi manė, kad TSRS jie visur yra savi. Bet jie nebuvo savi, nes jų šlepečių ir maišų kultūra juos darė svetimais. Jie galėjo priartėti tik pagal mentalitetą, kultūrą, kurios nebuvo įmanoma pademonstruoti ant geležinkelio stoties grindų.
Taigi…
Gal jau nebetylėkime, kai mūsų vaikai dergia mūsų istoriją ir laiką, kuris nuklotas doriausių ir labiausiai pasiaukojančių žmonių kaulais. Gal reaguokime iš karto, kad atšiptų dantys, kad suprastų, jog ne tuo maistu maitinasi.
Autorė yra rašytoja, publicistė, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė
Veidaknygė
Dabar visi geri – ir tie kuriuos Sibiran išvežė ir tie kurie spėjo pabėgti į vakarus.Dabar jie didvyriai ir pagarba . O kas tiems kurie liko čia toje sumindytoje Lietuvoje – kurie arė , sėjo augino , melžė ir atidavinėjo valstybei savo jėgas. Kas jiems už tai ačiū pasakė? tik panieka įžeidimai, žeminimai ir sunkios ligos.Tai jie išlaikė gyvą tėvynę užauginę varguose savo vaikus.
Ar bent vienas garbus rašytojas parašė bent vieną eilutę pagerbdamas tą varganą kaimo bobutę sutinusiais są`nariais ir gyvenančią kaimo pakraštyje? Žinoma , ne. Mus, deja, vadina… ech negaliu net kartoti, kaip skaudu
Aciu uz klausima, miela p. Marija. Jau pries kelis metus man irgi kilo si mintis- imti ir parasyti, kaip mes pokario vaikai, Lietuvoje augom, kaip nebuvo ko valgyt, kokios eiles per naktis stovedavo, kad nusipirkti miltu, cukraus , duonos kepaliuka, kaip tuscios buvo parduotuves, ir per koki stebukla musu motinos mus ismaitino, uzaugino, kaip sunkiai- dirbdami, vakarais studijuodami, nakti namu uzduotis ruosem iki 3-4 val… Ach, argi viska pasakysi…
Galima šnekėti visaip,bet žmonėse dar gyvi prisiminimai.ir aš dar prisimenu,ką kalbėjo kaimo žmonės apie stribus ir miškinius….Todėl nei jokios vanagaitės,nei jasiukaitytės mano nuomonės nepakeis….
o ko tu cia nesupratai? aiskiai pasake kad nepasiduokime nei rytams nei vakarams, o kad buvo visokiu tai ju visada ir visur yra…buvo ir klaidingu sprendimu, apie tai kai kurie irgi mini, be to butu nekovoje jeigu ne uzsienio zydu raginimai nesudeti ginklu ir likti miske kol isvaduos, o kai kurie neturejo pasirinkimo nes buvo arba Lietuvos karininkai arba kitokie veikejai arba kovojo pries bolsevikus kare, be to neleido jiems atsitraukti i vakarus okupantas, o ir sibiro venge nes zinojo kad gyvi negris…kaltas tiktais okupantas o ne jie (tie kurie ne del kersto kazkam o del laisves miske sedejo)…be abejo jie neturejo teises zudyti seimomis, o tik isdavika vyra arba gal ir zmona bet ne vaikus
Perskaičiau, bet ir nesuvokiau rašytojos minčių. Tik dvelkia jos nuoskauda už tai, kad senelis buvo ištremtas į Sibirą ir, jog miškiniai buvo geri, nes žudė pagal karo lauko teismo sprendimus. O teisėjai – tai tie patys, kurie žudė.