2025-01-12, Sekmadienis
Naujienlaiškis

Vidmantė Jasukaitytė. Šventos Velykos Londone

Jasukaityte V.

Grįžau iš Oval str. esančios Šv. Kazimiero lietuviškos bažnyčios…

Vien jaunimas! Bažnyčia perpildyta, kelios mišios iš eilės, o žmonių – vis pilna. Pilna ir bendruomenės salė, kiti, nebetelpantys, stovi kieme ir girdi giesmes bei kunigo balsą per garsiakalbį. Žmonės pasipuošę, su vaikais, kiti laiko papuoštus dubenis su margučiais, kuriuos atnešė pašventinti. Veidai lietuviški. Stovėjau gale, mačiau kelis vyriškus pakaušius su randais, – muštynių ženklas, tačiau visi tie žmonės meldėsi. Viena giesmė buvo sugiedota kaip sutartinė.

Komunijos arba palaiminimo – ilgiausios eilės.

O kai bažnyčia pradėjo melstis už artimuosius, likusius tėvynėje, suspaudė širdį ir pravirkau – neretas tėvynainis juos pavadina šiukšlėmis, atsidūrusiomis už tėvynės ribų, o jie – meldžiasi už mus… Tai didžiausias paliudijimas, kad Lietuvą jie atsinešė su savimi, nes jų veiduose, jų Kryžiaus ženklui pakeltose rankose – tėvų ir senelių su krauju perduotos tradicijos ir vertybės. Tą buvo galima pajusti iš kažkokių beveik nematomų ženklų.

Žmogus turi geografinę tėvynę – tai yra mūsų Lietuva – ir, matyt, dvasinę tėvynę – tai yra tikėjimas. Dievu tikintis žmogus niekada nebus našlaitis be tėvynės. Tikiu, kad dvasinė tėvynė juos parves namo, kai tik namai bus pasiruošę juos priimti kaip savus, o ne kaip nereikalingus prašalaičius. Kodėl jie ten, o ne su mumis? Pagalvojau – gal todėl kad tėvynėje jie Dievo nei artimo meilės neberado, todėl Viešpats juos pašaukė į susitikimą ten. Juk pas mus tikrai nevyrauja Dekalogo kultūra…

Per šias šventes buvo pakrikštyti penki kūdikiai ir dvidešimt viena pora gavo Santuokos sakramentą. Ten vyksta darbas, ten programos šeimoms, stovyklos, piligriminės kelionės į Lurdą, į Šventąją Žemę. Rytoj, berods, katalikiški pusryčiai Lietuvos ambasadoje ir pokalbis „Kaip užauginti žmogų“…

Nevadinkite jų pabėgėliais ar kaip kitaip – kol jie turi tikėjimą, kol jų maži vaikai tokiais tyrais veidais klausosi giedojimo ir kunigo balso – mes jų nepraradome, o jie mūsų tikrai neprarado. Didžiulė ir mūsų, ir jų viltis – kad pamaldose vien jauni žmonės. Tas pats buvo ir pernai… Vyresnių – vos vienas kitas…

Gyvenimas ir valdžios abejingumo nuodėmė mus išskyrė, o Dvasia juos parves atgal. Tik reikia, kad ta Dvasia apšviestų mūsų valstybės vadovus, o taip pat ir visus čia likusius. Jie puikūs žmonės ir jie grįš šviesesni negu išvažiavo. Reikia, kad jie rastų mus šviesesnius.

Su Šventom Velykom, brangieji! Su Prisikėlimo švente!

Tiesos

2 KOMENTARAI

Komentarai nepriimami.

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Edmundas Paškauskas. Visata po Didžiojo Sprogimo: intelektų margumynas ir humanistika (I)

Priešistorė 1. Visatą valdantys elgsenos dėsningumai Visatos istorija stebina ir žavi savo nepaprastu dinamiškumu bei sudėtingumu. Nuo pat Didžiojo Sprogimo Visata...

Jonas Ivoška. Kodėl mūsų politikai nenori tobulinti savo valstybės modelio?

Informacijos šaltinių įvairovė išryškina ne tik demografinės situacijos Lietuvoje apgailėtinumą, bet padeda aptikti ir kitų gyvenimo sričių „klampiąsias“...

Jonas Jasaitis. Piliečio pozicija

Ramybė – kalėdiniuose ir naujametiniuose linkėjimuose bene dažniausiai minimas žodis. Ramybės reikia mūsų namams, apylinkėms, valstybėms. Tačiau pasaulyje...

Prof. Jonas Grigas. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso?

Energija yra pažangos varomoji jėga. Jos reikia vis daugiau. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso? Jei taip, ar turime...