Taigi… Grįžtu.
Atsimenu Romos katalikų Tėvo Jono Pauliaus II laidotuves. Mačiau jas per televiziją. Tuo metu paskambino iš ten ir paprašė pakomentuoti, ką matau ir ką jaučiu. Uždavinėjo kažkokius klausimus – kaip eilinei TV žiūrovei tą didingą ir skaudžią valandą. Atsimenu, kad mane labai sujaudino ta didžiulė minia herarchų. Vyskupai – juodaodžiai, baltaodžiai, mulatai – visų odos spalvų – rasių, daugybės pasaulio tautų susirinko atsisveikinti su savo Dvasios vadovu, kuris kartu buvo ir pasaulio vadovas, nes skleidė tik taiką, atlaidumą, meilę. Ta daugybė vyskupų, o kartu ir kitų tikėjimų aukštųjų atstovų sudarė vieną VYRŲ minią ir tai buvo pasaulio dvasinė visuomenė, kurią sudaro išimtinai VYRAI.
Tada pirmą kartą suvokiau, kad tie VYRAI yra pasaulio dvasios tėvai. visokiausi ir įvairiausi feministinių debesėlių atšvaitai, kurie nori nenori daro įtaką kiekvienai iš mūsų, pasitraukė į neįžvelgiamas tolumas ir aš pripažinau, kad vyras mūsų evoliucijoje vertas būti ne tik giminės pratęsėju, ne tik būsto statytoju, ne tik grobio nešėju, bet ir Dvasios Tėvu. Tai buvo didinga. Priėmiau vyriškume esantį Dievo Tėvo atspindį. Gal dėl to taip mylime savo tėvus, kad tame užkoduota pasaulio sandara – Tėvas, Motina – vaikai (žmonija)… Ta vyriškoji išskirtinė visuomenė du tūkstančius metų laikė ir saugojo Kristaus Tradiciją. Iš jos mes sužinome apie dievišką Žmogaus sūnų…
Tuo metu vėjas atvertį Šventosios knygos lapus, kuri ramiai padėta gulėjo aikštėje ant tam skirto pakylėjimo ir ėmė juos sklaidyti.Dar vėliau pasirodė baltas balandis. Nemanau, kad tai buvo surežisuota, nebent visa tai būčiau sapnavusi, bet atrodo, kad nesapnavau, nes tikrai toje laidoje kalbėjau žmonėms apie savo jausmus ir tikrai apie tai, kad pirmą kartą suvokiau didingiausią VYRŲ paskirtį, išimtinai vyrų…
Čia įdėjau nelabai vykusią nuotrauką, kur mūsų kunigai djakonai, vyskupai eina aukoti Šv. mišių Fatimos katedroje. Matosi gal tik pusė tos procesijos… Ir Šv. Mišios buvo aukojamos ne kartą, lietuviškai, o jei kitomis kalbomis – visur buvo žodis „lituano” Stebėjau juos ir didžiavausi. Nežinau prieš ką – tiesiog gal prieš pačią Dievo Motiną…
Tikrai didžiavausi ir buvau laiminga. Ieškojau žvilgsniu kunigo Sigito, kuris tiek daug kartų patarnavo mano sergančiam vyrui Onkologijos institute, o taip pat ir man. Visad pirmiausiai susirasdavau jį – tą šiltą, rimtą, menišką ir paprastą žmogų – kunigą. Atrodė, kad per jo dalyvavimą mūsų šeimos sunkiausiuose ir kartais džiugiuose įvykiuose liko amžinas brolystės ryšys.
Gaila, kad jis atsidūrė taip toli, beveik išnykusioje parapijoje, kažkur prie Dūkšto.
Mačiau ir buvau giliai sujaudinta visiems mums gerai pažįstamo kunigo Ričardo Doveikos. Jis, rodos, niekuo neišsiskyrė iš kitų, tačiau jo gilų, tiesiog transcedentinį išgyvenimą jaučiau iš tolo. Jis dalyvavo Šv. Mišių aukojime visa siela, visomis savo Dvasios pajėgomis.
Mane žavi jo aštri ir tiksli aukštyn nukreipta filosofinė mintis pamoksluose, bet čia aš pamačiau, tiesiog pajutau, jo intymiausią ryšį su Kristumi. Iš tiesų – kas gali būti arčiau žmogaus, negu Dievas. Man jis yra arčiau manęs, arčiau, nei aš pati. Ir giliai sujaudino tas giedrame kunigo veide matomas išgyvenimas. Paskui, ant vienų laiptų jau kitame mieste priėjau prie jo ir paprašiau išleisti savo pamokslų rinkinį. Manau, jei reiktų lėšų – mes visi surinktume, jam reiktų tik pranešti apie sumanymą.
Aš daug kartų labai atidžiai klausiausi jo pamokslų žodžių, kartais ateidavau tiesiog pasiklausyti, ką jis kalba. Ir visada išeidavau sujaudinta tų tiesų, kurias jis taip tiksliai ir taip kultūringai išreiškia. Puikūs sakiniai, artikuliuota mintis, viskas rimta ir labai tikslu. Taip kalba tas, kam duota Kalbos dovana, kas yra didžiojo Logoso tarnas. Tame žmoguje viskas tarnauja tam, kad būtų išgirsta „tų, kas turi ausis”.
Ginčytis su ateistais tenka retai, nes man pakanka tik pasakyti, ką manau apie tai ir po to pasitraukiu. Tačiau visada skaudino ir piktino neišprusimas vargšo žmogelio, kuris apsisiautęs menko išprusimo rūbeliu ima kritikuoti ir Bažnyčią ir patį Dievą. Kunigas irgi žmogus ir jis yra toks, kokia yra visuomenė. Suprantama, kad jis gali ir suklysti, nes mes net neįsivaizduojame , kiek dvasinių kovų jis turi nugalėti savyje, su kiek iššūkių jis susiduria – juk iš jo netobulieji ir davatkų tuntai reikalauja tobulo gyvenimo. Tačiau paskutinės vakarienės metu jis perdavė daug paslapčių ir įgaliojo kunigus atleisti nuodėmes. Buvo pasakyta „Kam jūs atleisite, tam bus atleista”.
Leiskime jiems augti savyje tyliai ir iškilmingai, nugalint slenksčius, užtvaras, iškenčiant savus tik jiems vieniems žinomus išbandymus, keliant klausimus sau ir ieškant atsakymų. Bet mūsų bėdas prieš Kūrėją anuliuoja būtent įšventintas į Kunigus, niekas kitas.
Taip, yra dar Tobulas gailestis, kai mums atleidžiama be tarpininkų, bet ar kada jautėme tobulą gailestį, ar žinome, kas tai yra?.. Ir visą laiką; atsiminkime, kad inkvizicija atsirado iš pasaulietinės valdžios – feodalų ir karalių – bendrystės su hierarchais, kai Bažnyčios tarnai buvo įtraukiami į galingųjų nesuvaldomą turto ir žemių gausos troškulį. Kažkas gal neišlaikė išbandymo, o gal priklausė nuo kokio valdovo ir prasidėjo tai, kuo net dabar kaltinama Bažnyčia. Bet kalta ne Bažnyčia ir juo labiau, ne Kristus. Ir mes neikime ir negundykime kunigų užsakydami mišias už Jonaitį ar Petraitį vyriausybėje ar prezidentūroje. Geriau pasimelskime, kad mūsų valstybę ateitų valdyti tas, kuris pats vadovaujasi Dekalogo priesakais:nevok, nežudyk, gerbk tėvą ir motiną ir t.t. Nemokykime Dievo, kaip jam elgtis.
Tokios mintys mane parlydėjo iš Fatimos.
O dabar – apie tai, kas įvyko grįžus…
Ten tikrai nuoširdžiai prašiau Dievo Motinos, kad sugrįžtų pojūtis, jog tebesu reikalinga kaip rašytoja, kad man pačiai mano kūryba taptų svarbesnė, kad turėčiau jėgų pabaigti daugybę nebaigtų darbų – knygų. Kad lydėtu Dieviškas kūrybinis įkvėpimas, kuris vienas suteikia reikšmę žodžiui ir paleidžia jį veikti per žmonių sąmonę ir širdį.
Ir štai, netikėtai buvo pasiūlyta parašyti labai, mano nuomone, svarbią knygą apie vieną didvyrišką Tėvynės gynėją partizaną.
Skaičiau jo knygą, skaičiau dokumentinę medžiagą apie jo kankintoją ir aukas…
Ir štai, šiandien ryte, beskaitant paskutinius puslapius pajutau ašaras. Pakėliau galvą ir atsikvėpiau. Viskas turėjo nusėsti ir širdyje, ir prote…
Staiga pro vos pravirą stoglangį įskriejo į kambarį paukštelis ir ėmė blaškytis. Stebėjau jį ir stebėjausi – buvo taip netikėta. Juk paukščiams nebūdinga pro mažą tarpelį veržtis į žmonių būstus… Pabijojusi, kad jis nesusižeistų, atsikėliau ir priėjau prie stoglangio, o jis tuo metu nutūpė ant kabančios tuščios rūbų pakabos:
-Nebijok, paukšteli, nieko nebijok, – pasakiau jam švelniai, kaip galėjau ir atvėriau langą.
Jos purptelėjo, atsitūpė ant rėmo taip, kad būčiau galėjusi jį laisvai pasiekti ir kokią minutę pratupėjo, o paskui nuskrido.
Tai tiek… Atsimenu perskaitytus žodžius :”Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą”.
Tebūnie ir man… Tikiu, kad mane aplankė tas, apie kurį ruošiuosi rašyti. Manau, kad jis atnešė žinią, jog duoda leidimą.
Veidaknygė
