Tikriausiai dabar jau taps madinga prisipažinti kad per dešimtį metų kas nors priekabiavo prie merginos. Tikriausiai sulauksime šauksmo: „Nubauskite! iš matymo pažįstamas vyrukas lietė mane braudamasis troleibuse prie išėjimo”.
Mielos merginos – nedarykite to. Jei dešimtį metų ar mažiau tylėjote, matyt nelabai skaudus buvo tas priekabiavimas, o gal ir pačioms pradžioje buvo įdomu.
Sulauksite to, kad vyrukai bijodami flirtuoti, asistuoti, meilintis, žaisti akių žaidimus tiesiog supras taip, kad dabar prie panų reikia prieiti ir tiesiogiai paklausti: „Ei, tu, ar sutinki su manim šią naktį pasi….? Atsakyk taip, arba ne.”
Juos reikia auklėti, o auklėja moterys – motinos arba mylimosios. Jei jis jus šlykščiai „kabina” ir įžeidžia jūsų orumą, tuojau pat kelkite aliarmą, o ne atbuline data.
Tačiau pažiūrėjus, kaip merginos auklėja kitą lytį, nieko daugiau ir negalima tikėtis.
Pažvelkite, kas darosi klubuose, – lūpos panašios į padangas, demonstracija silikoninių daiktukų priekyje, sijonėliai 25 cm pločio (ilgio?), lankstūs liemenėliai nuo kokteilių kaip girtų šlepečių…
Einate su bet kuo ir griūvate bet kur – ant laiptų, ant nešvarių skudurų krūvos, į dilgėles, į šiukšles – gerai kad dar ne ant butelių šukių. Ir po kelių metų koks nors šeimos tėvelis gaus šaukimą į teismą, nes „priekabiavo”.
O tokie merai, kai Šimašius tuojau puls dalyti sankcijas – o kad taip greitai Vytį pastatytų.
Tiesą sakant – nieko nedalins – atims studiją kokiam režisieriui, kad tas nebegalėtų sukurti tikrai puikaus filmo…
Noriu pasakyti, kad taip išgarsėti neverta, neverta nei stengtis pasirodyti tokiai drąsuolei, kai kelis metus buvo tylėta. O jei matai, kad diedas kiaulė, – parodyk jam vietą iš karto.
Aš sveikinu aktorę iš Panevėžio teatro ir Kultūros ministeriją, kuri vieną kartą pasielgė taip, kaip reikia. Šiaip jau net už išprievartavimą pas mus beveik nebaudžia, tad dėl priekabiavimo prieš kelis metus nereikėtų skelbtis.
Man iš karto kyla klausimas – o ko ji tuos metus tylėjo?..
Autorė yra rašytoja, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja, LR Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė, signatarė.
Veidaknygė
Is FB grupes „Moterys Kalba”
#kodėltyli
Istorija #9
Nežinau, kiek išiplėsiu, nes jau vien rašant šiuos žodžius pradeda smarkiau plakti širdis, mintys vytis viena kitą, lenkti ir sustoti, persigalvoti ir perrašyti…
Dažnai su broliu vasarodavom pas senelius kaime. Aš buvau mažutė ir bijojau miegot viena, tad miegodavau tarp močiutės ir senelio. Dažniausiai eidavom miegoti visi vienu metu, bet tąnakt močiutė užtruko apačioje, nes triūsė virtuveėe. Matomai ruošėsi rytojui ar tradiciniam savaitgaliui, kai suvažiuodavo giminės ir artimieji. O aš, skaniai ir ramiai užmigusi vakare, staiga prabudau nuo kažkokio stipraus spaudimo tarpkojyje. Tai buvo senelis, kuris mane pasigulde po savimi ir stipriai alsuojantis man i veidą ieškojo kur ten man įbrukus savo varpą. Akivaizdu, kad kokiu 6-7 mergaitės lytiniai organai nėra tiek išsivystę kad i juos galetų įsikverbti suaugusio senio penis. Aš, žinoma, nelabai supratau kas vyksta, bet pajaučiau didelę baimę savyje. Pajutau, kad vyksta kažkas keistai neteisingo ir man reikia pabėgti. Nieko kito neišlemenau, kaip tik “Seneli, man reikia į tualeta.” Net su kreipiniu pasiprašiau… Ir jis mane paleido.
Bėgau laiptais žemyn neatsigreždama 3 aukštus, kol nusileidau pas močiutę visa išpūstom akim ir drebanti. Ką kalbėjau su ja? Nebeatsimenu. Nežinau, ar dėl šoko, ar dėl amžiaus… Bet atsimenu tik tokią frazę “Ar senelis tau bandė mauti triusikelius?”. Lyg žinodama!
Po kelių dienų ir mamai bandžiau prasitarti, buvau net pradėjusi fraze “Mamyte, žinai ką?”, bet jai paklausus “Ką?”, liežuvis tiesiog prasmego burnoje ir neišdrįsau to pasakyti.
Vėliau kažkaip visa tai pasklido tarp kelių pačiu artimiausių šeimos narių. Gėda buvo visiems, tetai ypač, dėl to reikėjo mane tualete pasisodinti privačiai ir paaiškint kaip niekam nieko geriai nepasakot bei pasitikrinti ar tikrai ten jis mane lietė, nes, zinot, gi gal susisapnavo ar ka…
Kodel tylėjau? Nes nežinojau kaip apie tai prabilti. Nes gėda ir baisu. Gėda už šeimą, gėdinuosi mano venomis tekančio jo kraujo. Gėdinuosi fakto, kad jis mane kažkada lietė.
Labai ilgą laiką man trūko pasitikėjimo savimi, būti paliestai svetimo visada atrodė kažkokia misija neįmanoma, gėdinausi svetimo žvilgsnio, gėdinausi naujų santykių, naujo kūno, naujų lūpų, naujų jausmų. Nors man jau beveik trišdešimt, gėda ir kuklumas mane suvaikina ir dažnai jaučiuosi kaip maža mergaitė, nepaisant to, kad pati jau supuoju vieną ant rankų.
Kodėl prakalbau? Dėl dviejų priežaščių. Pirmoji yra ta, kad mano dabartinis gyvenimo partneris kažkokiu stebuklingu būdu man suteikė ne tik pasitikėjimo savimi, bet ir tvirtumo, pozityvumo ir ryžto. Antroji – dukrelės atsiradimas mano gyvenime. Atsakomybė, nusėdusi ant mano pečių ir širdies. Noras užauginti ją saugiai ir be tokių fizinų bei psichologinių traumų. Noras jai suteikti normalią, linksmą ir drąsią vaikystę.
Žinau, kad sunku. Bet netylėkit. Visų pirma dėl savęs, bet lygiai taip pat dėl kitų.
Na, štai ir aš pradėjau rašyti romaną. Nemanykite, kad tik rašytoja viena gali rašyti.
Love and peace.
Taip kalba tik moterys auginančios ar užauginusios SŪNUS. Būtų galima daug diskutuoti šia tema. Atrodo, kad Lietuvoje visur ir visada kalta pati mergina….
Nesivaldančiais nežmonėmis ir visiškai nepatikimais bukapročiais ši moteris laiko vyrus? Jie, išeitų, nieko negali protu… Tai, kai tokie vyrai, nustokime net blakstienas dažyti – provokuojame. Liurbis viršininkas grabinėja – ko tokią suknelę dėvi. Piemenys mokykloje ima už kur nori – nieko nesakyk, nes jie vargšai po to bijos ir tu dėl to kalta liksi. Pažinojau gydytoją, kuri slėpdavosi nuo savo smurtaujančio girtuoklio naktį daugiabučio rūsyje, kad ryte „oriai” išeitų į darbą, Politikę, kurią daužo žemvaldys, mokytoją, kuri daug metų kentėjo viešumoje romaus sadisto išpuolius namuose… Jei šias mintis tikrai parašė rašytoja – nereikėtų be išankstinio paruošimo ją skaityti jaunimui.
Gi sako iš KARTO reikia o ne po 10!!!! metųl
Kokiam tupam žmogui reikia būti kad ta suprasti…