Senokai bendravau su lietuve profesore iš JAV. Negaliu užmiršti, kaip ji, emancipuota moteris, išvažinėjusi daugelį šalių apibūdino lietuvius vyrus, – jie patys grubiausi, patys egoistiškiausi ir visiškai nesuvokiantis, kad moteris gali būti savarankiška ir niekam nepataikaujanti, turinti savo nuomonę ir įsitikinimus. Nemanau, kad nėra kitokių, – manau, kad daugelis vyrų yra kitokie.
Tačiau tikrai pastebėjau, kad už moters įžeidimą, grubų priekabiavimą ir prievartą vyrai gauna pačią mažiausią bausmę. Susidariau ir nuomonę, kad visose tvarkos apsaugos institucijose vyrai prijaučia savo lyčiai ir dar juos jungia tas pat menkas mentalitetas, nes ten dirba irgi labai grubūs tvarkos sergėtojai, į kurių rankas papuolęs tikrai negali jaustis saugus, nors taip turėtų būti.
Merginoms linkiu tikrai netylėti susidūrus su prievarta. Jos turi jungtis ir palaikyti savo autonomijos galimybę. Tačiau visad reikia įjungti sveiką protą – jei vyrukui iki šiol sekėsi su pripompuotų lūpų savininkėmis, jam gali atrodyti, kad ir visos tokios prieinamos.
Reikia vengti visko, kas gali atrodyti kaip provokacija. Patikėkite, jei jo jausmas pakils aukščiau juostos, jis ras ir gražių būdų bendravimui. Bet reikia juos auklėti ir geriausias auklėjimas yra asmeninis elgesys.
O motinos, kurios augina sūnus turi iš anksto galvoti, kaip auklėti vyruką, kad jos marti neverktų ir nekentėtų, o būtų laiminga.
Lietuvoje dar labai paplitęs santykių štampas: marti -gerklėj karti, o anyta velnio pramanyta. Reikia nuo to atitolti. Reikia viską daryti, kad žmogus atėjęs į šeimą – ar žentas ar marti – būtų laimingi. Taip ir atsiras vienos lyties pagarba kitai.
Veidaknygė
