Vienišas (?) Neringos Venckienės karys

Danutė ŠEPETYTĖ

Rugsėjo pabaigoje žurnalistas, Vito Lingio premijos laureatas Vytautas MATULEVIČIUS Vašingtone liudijo garsioje Neringos Venckienės persekiojimo byloje. Jo liudijimas svarbus ne tik N.Venckienės ekstradicijos atžvilgiu, jis svarbus ir kaip laisvos asmenybės gestas visuotinės mimikrijos ir nešlovės laikais, vadinamajam elitui atvirai niekinant ir pravardžiuojant Garliavos mergaitę gynusius piliečius „patvoriniais“ ir „violetinių gauja“.

– Kokiomis aplinkybėmis atsidūrėte Vašingtone?

– Mane pasikvietė JAV kongreso Helsinkio, t.y. žmogaus teisių, komisija. Įsivaizduojat: ketverius metus, kol dirbau Seime, gal tik išskyrus vieną kitą atvejį ir tą, kai laimėjau bylą Konstituciniame Teisme, manęs nekalbino joks žurnalistas; net informuojant apie šurmulį sukėlusį mano įstatymo projektą, „Panoramoje“ buvo nutylima, kas jo autorius. Ir staiga, pasirodo, net JAV kongresmenams įdomi mano nuomonė. Suprantate ironiją? Jeigu tave ignoruoja, tavęs nepastebi, nors esi žmonių rinktas parlamentaras, tu neegzistuoji kaip politikas.

– Nemato ir dabar, netgi jums nuvykus liudyti į JAV kongresą.

– Bet šį sykį bent jau gavau satisfakciją. Į JAV institucijas dėl N.Venckienės likimo kreipėsi ne vienas žinomas mūsų tautietis, savo argumentus laiške išdėsčiau ir aš. Galbūt tie argumentai ir pasirodė įdomūs klausymus surengusiems JAV politikams. Gavau oficialų kvietimą atvykti ir pasisakyti vyriausybinės Helsinkio komisijos posėdyje – drauge su N.Venckienės sūnumi Karoliu, jau tapusiu gana žinomu kovotoju už pamintas savo motinos teises.

– Ir, anot vieno politiko, Matulevičius gavo progą dergti mūsų valstybę.

– Na taip, Liudvikas XIV-asis, karalius Saulė: „Valstybė – tai aš“. Kai kurie politikai taip įsijautę į savo vaidmenis, kad net susitapatina su valstybe. Aš kalbėjau apie konkrečius faktus ir personalijas, – toks buvo klausymų organizatorių prašymas – kalbėti tik faktais. Turbūt dėl to posėdyje taip ir nepasirodė mūsų ambasados atstovai, nors irgi gavo kvietimą pasisakyti. Juk galėjau nerizikuoti – maža kas gali nutikti prieš tokį liudijimą, be to, beveik neabejoju, kad už savo kalbas sulauksiu vienokio ar kitokio keršto. O Lietuva kaip buvo, taip ir toliau lieka mano širdyje, ir manau, kad savo kelione į Vašingtoną aš būtent dėl jos ir stengiausi. Suprantu, kaip dabar dėl to kai kam nesmagu – juk vykau ne į Maskvą, o Vašingtoną, ir todėl, net ir labai norėdamas, čia neką teprikiši.

– Tokį argumentą išmušėt iš rankų!

– Tai jiems ir painioja visas kortas. Jei tai nebūtų mūsų strateginės partnerės vyriausybinė komisija, man jau seniai būtų priklijuota išdaviko etiketė. O šiaip manau, kad mūsų sąjungininkai su mumis dar labai delikačiai elgiasi. Jūs būtumėt mačiusi, kokiu veidu klausymams pirmininkavęs kongresmenas Rendis Haltgrenas (Randy Hultgren) ekrane stebėjo Garliavos šturmo vaizdus! Tas jo pasibaisėjimas man ligi šiol neišeina iš galvos ir tik dar sykį patvirtina, kad mums ligi teisinės valstybės tikrąja šių žodžių prasme – dar labai ilgas kelias.

– Panašu, kad esate vienišas N.Venckienės kareivis… Kas yra jūsų komanda šiandien?

– Jei jūs klausiat apie mano komandą, tai ji sėdi prieš jus… Bet yra nemažai žmonių, kurie deda gerokai didesnes pastangas, nei dedu aš. Tai ir N.Venckienės sūnus Karolis, kuris tampa labai įdomia vieša figūra, ir JAV advokatai, ir Kongreso nariai, įregistravę Neringai palankų įstatymo projektą, ir pagaliau tie mūsų tautiečiai, kurie daro viską, kad ši istorija baigtųsi teisingumo pergale. O mano dalyvavimas kol kas daugiau epizodinis. Bet manau, kad tokioje srityje kaip žmogaus teisės gali būti svarbus net ir vieno asmens balsas – jeigu jis nuskamba laiku ir vietoje.

– Kiek pastebėjau internete, turite nemažai sekėjų…

– Profesorius Povilas Gylys jau senokai atkreipė dėmesį į įdomią tendenciją: straipsniai apie N.Venckienę ir „patvorinius“ – beveik visuomet triuškinantys, bet „patiktukų“ skaičius po komentarais – mūsų naudai. Ir kuo toliau, tuo ši tendencija tampa akivaizdesnė. Tai reiškia, kad visuomenės nuomonė – mūsų pusėje, kad žmonės viską įdėmiai seka ir adekvačiai vertina, tik kol kas jie vis dar nedrįsta savo nuomonės pareikšti kitais būdais. Ši padėtis man šiek tiek primena filmo „Visi prieš vieną“ laikus. Buvau sukūręs dokumentinį filmą apie prezidento Rolando Pakso apkaltą. Per Lietuvą jis surinkdavo pilnas sales, kartais žiūrovai netilpdami net sėdėdavo kino teatruose ant laiptų, bet Vilniuje buvo bandoma sudaryti vaizdą, kad nieko išskirtinio nevyksta. O ką pasakysi, jeigu apkaltą filme vadina sąmokslu garsiausi Lietuvos disidentai, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriai – kaip net 25 metus kalintas Viktoras Petkus ar kitas garsus kovotojas su sovietiniu režimu Antanas Terleckas? Ar – kad ir Sąjūdžio lyderis, Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas, taip pat stojęs ginti nuversto prezidento teisių? Šio filmo ligi šiol neparodė net visuomenine vadinama Lietuvos televizija – gal laukia, kol visi dalyviai galutinai išmirs? Taip ir su N.Venckienės istorija: opinija – akivaizdžiai jos pusėje, bet elgiamasi taip, lyg ji būtų didžiausias Lietuvos priešas. Tik bus įdomu, kaip mūsų propagandistai dabar elgsis su „patvoriniais“ virtusiais JAV Kongreso nariais. Ne veltui signataras Algirdas Patackas sakydavo: „Man „patvorinis“ – tai pats garbingiausias titulas…“

– Kodėl, turėdamas tokį žurnalisto talentą, žmonių palaikymą (dvejus metus buvote renkamas geriausiu Lietuvos žurnalistu), vis premijuojamas už darbą Nepriklausomybės pradžioje, nepasinaudojote puikiomis perspektyvomis? Gal jūs tiesiog alergiškas kolektyvinei veiklai arba komandai „iš viršaus“?

– Taip, negaliu sutikti, kai man kas nors diktuoja ar primeta savo valią. Taip jau nutiko, kad kone pusę mano gyvenimo prarijo totalitarinė valstybė. Iš šių pozicijų ir žvelgiu į viską: aš sau prisiekiau, jog daugiau niekam gyvenime neleisiu, kad man diktuotų ar kaip kitaip varžytų mano teises ir laisves. Ir šis apsisprendimas nepriklauso nuo to, kas tai bandys daryti – savi ar svetimi uzurpatoriai. Taip ir gyvenu laisvas ir nepriklausomas. Sumanė sykį Edmundas Jakilaitis mane cenzūruoti – pareikalavo, kad aš perdaryčiau siužetą, kuriame buvo kalbama apie nevą rengtą pasikėsinimą į tuometį Seimo pirmininką A.Paulauską ir seną jo bendražygį, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką A.Sadecką. Tas „pasikėsinimas“ buvo gryniausias viešųjų ryšių triukas, kuriuo buvo siekiama sužadinti rinkėjų simpatijas, todėl ką nors švelninti savo parengtame siužete aš kategoriškai atsisakiau. Žinojau, kad ir vėl būsiu bedarbis, bet vis tiek tai padariau ir dėl šito nesigailiu. O prieš tai neįstengiau įsidarbinti gal kokius dvejus metus, nors buvau išrinktas geriausiu Lietuvos žurnalistu. Paaiškėjo, kad prieš V.Uspaskicho ryšius bet kokie nuopelnai ir sugebėjimai nieko verti. Turbūt neturėjau reikalauti, kad jis, būdamas Seimo ekonomikos komiteto pirmininku, bent jau susimokėtų mokesčius valstybei nuo šimtų milijonų litų. Bet ir dėl šito nesigailiu. Nesigailiu ir dėl to, kad po pulkininko Vytauto Pociūno žūties Breste aštriai kėliau „valstybininkų“ klano atsakomybės temą ir už tai buvau atleistas iš Baltijos televizijos, į kurią buvau per tokį vargą sugrįžęs. Gaila tik vieno dalyko – negrįžtamai praėjusių geriausių metų, per kuriuos dar galėjau tiek daug papasakoti žiūrovams, bet jau niekuomet nepapasakosiu. Tai – kaina, kurią teko sumokėti už savo siekį būti nepriklausomu žurnalistu ir laisvu žmogum. Bet jei ir vėl tektų sugrįžti prie ištakų, padaryčiau tą patį, tik gerokai gudriau.

– Autobiografijoje užsimenate, kad tuo metu, kai dirbote Lietuvos (LRT) televizijoje, jūsų autorinė laida „Krantas“ ėmė kliūti ne tik dėl nepakantumo korupcijai, valdžios piktnaudžiavimams, bet ir autoritarizmo tendencijoms. Ką konkrečiai turėjote galvoje?

– Tai nėra jokia paslaptis. Po nepriklausomybės atstatymo buvo toks planas – paversti Lietuvą autoritarine valstybe. Apie tai nemažai galėtų papasakoti prezidentas Valdas Adamkus, kuriam, kaskart sugrįžus iš JAV, „Kranto“ laida tapdavo pagrindine tribūna. Buvo siekiama šalies Konstitucijoje įtvirtinti didžiulius įgaliojimus prezidentui ir taip paversti Lietuvą prezidentine respublika. Turint galvoje sovietinį palikimą ir tam tikras profesoriaus Vytauto Landsbergio savybes (o jis ir stovėjo už šių planų!), tai būtų reiškę neišvengiamą autoritarizmą. Nesiimu tvirtinti, jog tai būtų buvusi tragedija Lietuvai, bet taip pat netikiu, kad tai būtų atnešę valstybei ką gera. Pakalbintas „Kranto“ laidos, prieš šį sumanymą aštriai pasisakė ir V.Adamkus. Reakcija buvo tokia, kad jam išvykti teko su ašaromis akyse. O aš tapau konservatorių dar labiau nemėgstamu žurnalistu. Jiems atėjus į valdžią, man buvo sudarytos tokios nepakeliamos sąlygos, kad teko pasitraukti ir iš Lietuvos televizijos. Akimirką įsivaizduokite visuotinį televizijos darbuotojų susirinkimą, skirtą konkrečiam žurnalistui pasmerkti – su iš anksto viešai išreklamuota dienotvarke. Ir tame dalyvavo mano kolegos, bičiuliai, bendražygiai… Ir ne tik dalyvavo, bet ir, stebimi vadovybės, noriai kilo iš vietų ir aistringai smerkė mane! Šiandien net sunku patikėti, kad tai galėjo vykti jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet drauge tai yra priminimas, kaip lengva uzurpuoti mūsų teises ir laisves, jei tik jos nėra deramai ginamos.

– Ar jūsų principinga pozicija N.Venckienės bylos atžvilgiu yra vienintelė jūsų kova šiandien?

– Šiandien gal ir vienintelė, bet nežinia, kas gali nutikti ryt. O kai buvau televizijos žurnalistu, ribinių istorijų turėjau ne vieną. Ne veltui mane jau spėjusi perprasti žmona, man būnant JAV, atsiuntė žinutę: „Labai gerai, kad tu ištikimas sau – visą gyvenimą gynei silpnus ir nuskriaustus…“ N.Venckienė nėra silpnas žmogus, greičiau – priešingai, bet ant jos pečių užgriuvo nepakeliama našta, ir todėl šią moterį būtina palaikyti. Kadaise prie Spaudos rūmų manęs nuolat tykodavo interesantai su dokumentų šūsnimis. Tada aš nuodugniai žinojau, kas dedasi mūsų teisėsaugoje, ir, deja, padėtis iš esmės nepasikeitė. Tačiau yra ir manančiųjų kitaip. Štai Seimo narė A.Maldeikienė įsitikinusi, kad teismai Lietuvoje darbuojasi puikiai, o visuomenės nepasitenkinimas jų darbu esą kyla iš to, kad teismų sprendimais visuomet lieka nepatenkinta viena iš proceso šalių. Kaip genialu ir paprasta!

– Žurnalistui svarbiausia yra faktai. Šiuo atveju faktai yra tokie, kad N.Venckienės pusė vadinamojoje „amžiaus byloje“ pralaimi procesą po proceso. Ko jūsų nusistatyme ją ginti daugiau – tikėjimo ar faktų?

– Iš tikrųjų, kai kas mus bando pavaizduoti kone kaip sektą, kurioje viskas grindžiama aklu tikėjimu. Todėl pasakysiu taip. Aš keliolika metų rengiau autorinę laidą, pats vienas rinkdamas ir tikrindamas faktus, keliolika metų kėliau aštrias temas, buvau tampomas po teismus, bet pralaimėjau tik vieną bylą. Ir tą pačią – ilgamečiam Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojui! Tiesa, tuo metu, kai jis prieš mane išlošė, jis jau buvo ne pavaduotojas, o tik „eilinis“ AT narys…

– Įspūdingas faktas, Vytautai.

– Tai ką, man protas staiga aptemo? Visą laiką ėjau ašmenimis dėl nepagrįstai persekiojamų žmonių, niekada nepadariau esminės klaidos ir staiga – patikėjau tuo, ko nėra?.. Ne, aš patikėjau net ne savo nuojauta, o prokuratūros kaltinamuoju aktu, kuriame detaliai aprašoma, kaip ir kokiomis aplinkybėmis A.Ūsas tvirkino mažametę mergaitę ir ką tuo metu veikė jos motina. Iškalbinga, kad šis dokumentas nesukėlė jokių abejonių ir apygardos teismui, kuris įpareigojo prokuratūrą pareikšti įtarimus ir mergaitės motinai. Tačiau, kaip žinome, dar net nepradėjus svarstyti bylos, A.Ūsas buvo rastas negyvas, o, jam žuvus, buvo atmesta ir pedofilijos versija.

Tvirtinant buvusį generalinį prokurorą A.Valantiną Apeliacinio teismo pirmininku, aš jo paklausiau – sakau, A.Cinino vadovaujama teisėjų kolegija paskelbė, kad jokios pedofilijos nebuvo ir kad ją tyčia išsigalvojo D.Kedys, taip neva norėdamas pakenkti dukrelės mamai. Bet Kedys ir toliau laikomas žudiku, taigi išeitų, kad jis nužudė du žmones dėl to, ką tyčia išsigalvojo. „Ar jums tokia padėtis neatrodo keista? – pasidomėjau pretendento į pirmininkus. – Ir ar jūs nesutiktumėt, kad, atmetus pedofilijos versiją, nebelieka ir to motyvo, dėl kurio Kedys būtų galėjęs ryžtis žudyti?..“ Mano nuostabai, ponas Valantinas mane suprato iš pusės žodžio. Ir net prisipažino, kad ir pats apie tai mąstė – apie mano išdėstytą prieštaravimą byloje. Tačiau apie tai Lietuvoje kažkodėl niekas nekalba: po Cinino sprendimo byloje akivaizdžiai nesueina galai, o visi tyli. Tyli teisininkų bendruomenė, tyli „etatiniai“ teisės ekspertai, tyli politikai. Turbūt visi tikisi, kad ši teisinė abrakadabra tiesiog užsimirš. Tačiau aš jums galiu pažadėti, kad to nenutiks. Nes teisinėje valstybėje šitaip negali būti – priiminėti nuosprendžius, iš kurių kyšo akis badantys prieštaravimai, ir tikėtis, kad visuomenė su tuo susitaikys.