Šiandien žurnalistams, kadaise vadintiems ketvirtąja valdžia, nurodinėjama, apie ką jie turi rašyti, apie ką nutylėti, kur nosies išvis nekišti. Turintieji stuburą gąsdinami baudomis, baudžiamąja atsakomybe. Net skriaudžiamą vaiką viešumu apgynę žurnalistai tampomi po teismus. Kuo visa tai baigsis?
„Anykštos“ leidinių grupės, kuriai priklauso laikraštis „Anykšta“, portalas anyksta.lt ir žurnalas Utenos regionui „Aukštaitiškas formatas“, vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė, pati ne kartą susidūrusi su valdžios institucijų noru cenzūruoti laisvą žiniasklaidą, teigia, kad dėl tokios situacijos kaltas ir pačių žurnalistų solidarumo stygius.
– Kodėl Lietuvos žiniasklaidą bandoma sugrąžinti į tos cenzūros laikus, kurios pančius ji nusimetė Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę? – pasiteiravo „Respublika“ Gražinos Šmigelskienės.
– Ką jau kalbėti apie straipsnius, jei nuo šių metų pradžios savivaldybių institucijos nebeteikia žiniasklaidai netgi informacijos apie mirusius bendruomenės narius. Lakonišką informaciją su žmogaus vardu, pavarde, gimimo ir mirties data laikraščiai spausdindavo tik neprieštaraujant to žmogaus artimiesiems. Šią informaciją gaudavome iš civilinių aktų įrašų biuro ar seniūnijų. O šiemet įsigaliojo įstatymas dėl mirusių asmenų duomenų tvarkymo ir užkirto kelią žiniasklaidai gauti iš valdiškų institucijų duomenis apie mirusiuosius. Teisingumo ministerija išaiškino, kad valstybė neturi kištis į žmonių asmeninės informacijos sklaidą. Absurdas, bet šis ministerijos išaiškinimas paremtas dviem bylomis, kurių viena – apie lyties keitimosi operaciją. Ką bendro turi tokia byla su draudimu skelbti mirusių žmonių pavardes? Atrodo, lyg gyventume kreivų veidrodžių karalystėje.
– Ar tokia informacija žmonėms buvo labai aktuali?
– Niekada nesame sulaukę tiek pasipiktinusių žmonių skambučių, kiek dabar, kai nustojome spausdinti informaciją apie bendruomenės narių mirtis. Atrodo, smulkmena, bet žmonės, nežinodami, kas iš jų pažįstamų bendruomenės narių baigė žemišką kelionę, piktinasi, kad negali net pasimelsti už mirusįjį. Ką jau kalbėti apie tai, kad negali nuvykti į jo laidotuves. Išgirdę, kad jų pažįstamas išėjo anapus, žmonės į gedulo namus kartais atvyksta net ir po laidotuvių. Mažoms bendruomenėms – tokioms kaip Anykščiai – tai yra ypač svarbi informacija, nes dauguma gyventojų vieni kitus pažįsta, o žiniomis apie mirusius bendruomenės narius dabar yra priversti dalintis kaip viduramžiais. Taip yra dėl to, kad kažkam iš aukščiau toptelėjo, jog mirtis yra privatus faktas. Tai gal greitai
ir nekrologų nebus galima spausdinti? Mažėjant viešos informacijos mažėja bendruomeniškumas, dar labiau skaidomi žmonės. Tai vienas pavyzdžių, kur valdžios įsikišimo tikrai nereikėjo.
– Kodėl šalies valdžia, postringaujanti apie informacines grėsmes iš Rytų, pati vykdo informacinį karą prieš nepriklausomą žiniasklaidą Lietuvoje?
– Mano įsitikinimu, šitas karas vyksta jau seniai. Jo užuomazgas pastebėjau dar gerokai iki prasidedant prezidento Rolando Pakso skandalui. Ištisus metus iš skirtingų šaltinių tik ir buvo piktinamasi dideliais žiniasklaidos reitingais ir apgailestaujama, kad žmonės taip labai pasitiki žurnalistais. Būkime atviri, pačiose žurnalistų bendruomenėse tie patys žurnalistai, žurnalistus vienijančių organizacijų vadovai irgi išgyveno, kad visuomenė pasitiki žiniasklaida. Negirdėjau aukštais reitingais besiskundžiančių advokatų, teisėjų ar Vyriausybės. O mes patys užsiėmėme saviplaka. Ir, manau, rezultatus matome. Jeigu jau patys žurnalistų vadovai apgailestavo, kad mus vertina labai gerai, jei patys mus linčiavo, tai kodėl dabar mūsų visiems kitiems nepažeminti? Tai daroma dėl to, kad, sumažinus visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida, lengviau valdyti visą šalį, lengviau pateisinti visa tai, kas vyksta šalyje dabar. Tai puikus būdas nereaguoti į kritiką. Kas iš to, jei žurnalistai, kuriems iš po kojų išmuštas visuomenės pasitikėjimas, kritikuoja valdžią? Juk valdžia mus nuolat kaltina, kad žiniasklaida – papirkta ir korumpuota, o žurnalistai – neišsilavinę ir angažuoti.
– Žiniasklaidos prievaizdai priėjo iki tokios beprotybės, kad, rašant apie pasitraukusį iš gyvenimo žmogų, nevalia įvardyti savižudybės būdo. Tai gal jau laikas iš knygynų lentynų pašalinti Antano Vienuolio „Paskenduolę“, Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“, kur irgi įvardijami išėjimo anapus būdai? Gal uždrausti ir tokius spektaklius?
– Na, tai būtinai, nes gera literatūra įtaigesnė už žurnalistiką. Aš suprantu, šio draudimo tikslas buvo nepropaguoti priemonių, kuriomis galima nusižudyti, bet bandymas taip sustabdyti savižudybes yra labai naivus. Kuo skiriasi knyga nuo laikraščio? Ir ten, ir ten spausdintas žodis. Iš literatūros istorijos prisimenu, kad prancūzų rašytojas Giustavas Floberas, rašydamas savo romaną „Ponia Bovari“, jautė nuodų, kuriais nuodijosi jo romano herojė, kvapą. Remiantis šita logika, tai sužinojusi nuodytis turėtų kas antra jautrių nervų ponia. Betgi taip nevyksta. Mano manymu, valdžios žmonės sprendžia ne tas problemas, kurios iš tikrųjų yra svarbios visuomenei. Nekalbame apie esminius dalykus, sprendžiame niekus, o tai vadinasi imitacine veikla, kuri buvo labai mėgstama brandžiame socializme.
– Apie ką šiandien gali rašyti žurnalistai, kad nebūtų užtampyti po teismus?
– Mazgas prie gerklės visąlaik artėja. Akivaizdu, kad valdžios institucijos kartais remiasi ne protingumo kriterijumi, o sausa įstatymo raide. Tačiau kartais pažeisti taisykles yra būtina, nes to reikalauja sveikas protingumas. Prieš kelerius metus „Anykštos“ redakcija buvo nubausta už tai, kad pažeidė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Šį įstatymą pažeidėme norėdami padėti 12 metų mergaitei, kuri į redakciją atėjo kartu su tėvais ir seniūnu. Jie paprašė paviešinti faktą, kad prieš šią mergaitę smurtauja senelis, kurio namuose šeima ir glaudžiasi. Ir mergaitės tėvai, ir seniūnas buvo įsitikinę, kad paviešinus šį faktą mažame miestelyje gyvenantis smurtautojas bus labai sugėdintas ir nustos skriaudęs mergaitę. Mes parengėme publikaciją, ją, dvylikametės tėvams leidus, iliustravome bendra šios šeimos ir ją į redakciją atlydėjusio seniūno nuotrauka. Už tai buvome nubausti 500 litų bauda. Baudą sumokėjome, nes įstatymą pažeidėme, bet pasiekėme savo – senelis tos mergaitės daugiau nemušė. Jam iš tikrųjų buvo didelė gėda prieš kaimynus.
– Jei vėl reikėtų pažeisti įstatymą siekiant apginti skriaudžiamą vaiką, ar ryžtumėtės tam antrąkart?
– Taip, aš tai pasakiau ir teisme. Mes galėjome neįdėti tos šeimos nuotraukos, galėjome neparašyti pavardės, neparašyti kaimo, bet tada būtume nieko nepasiekę. Jei reikėtų gelbėti vaiką, lygiai taip pat pasielgčiau ir šiandien, o paskui sumokėčiau man skirtą baudą. Galbūt šis receptas tiktų ne visais atvejais, galbūt jis yra išimtinis, bet jis išsprendė problemą. Tiek mergaitės tėvai, tiek seniūnas tokį problemos sprendimo būdą matė kaip vienintelį, nes šeima neturėjo galimybių išsikelti į kitą vietą, pakovoti už savo vaiką. Žmonės buvo tikri, kad kaimynų gėdijimas padės, kad senelis rankos prieš vaiką nebekels. Taip ir atsitiko. Matyt, kiekvienas redaktorius ar žurnalistas galėtų prisiminti istorijų, kai siekiant gerų tikslų teko už tokius siekius susimokėti baudą. Mane labai stebina, kad tokiose situacijose visai nesikiša Lietuvos žurnalistų sąjunga. Mes, žurnalistai, nejaučiame sąjungos vadovybės paramos, kuri suteiktų galimybę būti išgirstam, apsiginti. Problema taip ir lieka lokali, kol ant to paties grėblio neužlipa kita redakcija – dažnai jau ne regioninio, o kokio nors nacionalinio leidinio. Tik tada susizgrimbama, kad tokia problema yra, kad reikia kažką daryti.
– O ar ne lengviau visuomenei būtų kovoti už vaikų gerovę, jei valdžia šioje kovoje prisidėtų ne popierizmu, o dėmesiu probleminėms šeimoms?
– Man atrodo, neįmanoma įstatymą iššauti lyg kulką ir tikėtis, kad ji smigs už kelių šimtų metrų, kur iškart sulapos derlingu medžiu. Neįmanoma tikėtis, kad jis veiks vos įdiegtas. Čia reikia ilgo darbo keičiant žmonių sąmonę, jų požiūrį į smurtą. Viena mūsų skaitytoja, buvusi pedagogė, ilgą laiką dirbusi su neprižiūrimais vaikais, yra rašiusi, kad dalis to smurto kyla iš tėvų bejėgiškumo, o tas bejėgiškumas – iš vargano gyvenimo, iš pačių tėvų nesaugumo, kuris ir yra išliejamas ant vaikų. Tokioms šeimoms pagalbos reikia pirmiausia. Deja, skurdo problemą išspręsti yra kur kas sunkiau nei sušaukti keletą komisijų ir skubos tvarka sukurti naują įstatymą.
– Viešumas ir šiandien tebėra didžiausias ginklas tiek ginant skriaudžiamus vaikus, tiek kovojant su kitomis negerovėmis?
– Neabejoju, kad tai vienas iš svarbiausių veiksnių sprendžiant didžiąją dalį problemų – pradedant nuo smurto prieš vaikus, baigiant nepotizmu. Kai apie tai parašo žiniasklaida, viskas nors tam kartui kiek sujuda. Nieko geriau už viešumą demokratinėje visuomenėje nėra sugalvota. Informacija socialiniuose tinkluose yra viena, o patikrinta informacija laikraštyje ar portale – visai kas kita. Profesionalus žurnalistas bet kokią informaciją patikrina ne vienu šaltiniu, remiasi skirtingais šaltiniais, išdėsto skirtingas pozicijas. Kai apie kažkieno negerus darbelius parašoma laikraštyje, bendruomenė tai priima kaip logišką atpildą net ir tuo atveju, jei teisiškai tas žmogus ir išvengia nuobaudos.
– Viena pagrindinių žurnalistikos misijų – apginti skriaudžiamą žmogų. Ar sugebėsime apginti kitą, jei nuo valdžios represijų neapsiginame patys?
– Šioje vietoje įžvelgčiau žurnalistų solidarumo stygių. Kuo užsiima Žurnalistų sąjunga? Galbūt ji turėtų atsitraukti nuo veiklos, labiau derančios profesinei organizacijai. Žinoma, ir tie tikslai yra svarbūs, bet jie neturėtų būti vieninteliai ir pagrindiniai. Šiandien žurnalistai neturi susivienijimo, kur dirbtų ir profesionalus juristas, ir lobistas, nėra kas įstatymus priiminėjantiems valdžios atstovams išaiškintų žalą, kurią patirtų visuomenės informavimo priemonės, o dėl to – ir skaitytojas, priėmus vieną ar kitą įstatymą. Pernai rudenį, Kaišiadorių rajono laikraščio „Atspindžiai“ leidėjui Mindaugui Šimkūnui kandidatuojant į Seimą, buvo nusiaubta jo leidžiamo laikraščio redakcija. Po šio išpuolio kalbėjausi su ne vienu kolega, kad galbūt reikėtų viešo visų redakcijų kreipimosi, jei jau pogromai vykdomi dėl to, kad žmogus naudojasi konstitucine teise – kandidatuoja į Seimą. Kolegų atsakymas nustebino. „O kas gi jį į tą Seimą nešė?“ – klausė jie. Žurnalistai patys jaučiasi įbauginti, neįgalūs apsiginti, tarsi išgyvenantys Stokholmo sindromą. Šiame kontekste aš su simpatija žvelgiu į „Respubliką“ ir likau ištikima „Respublikos“ prenumeratore. Du didžiausi šalies dienraščiai – „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ – buvo pripažinti neetiškais! Kokioje dar valstybėje tai galėtų būti įmanoma?
