Viktorija Ivaniušina. Bendroji Vidaus Laimė

Kol viso pasaulio šalys skaičiuoja savo bendrąjį vidaus produktą, Butanas skaičiuoja ne pinigus, o… laimę. Buvo išskirti keturi svarbiausi principai, turintys užtikrinti visuomenės laimę: geros valdžios sukūrimas, kultūrinių vertybių išsaugojimas ir puoselėjimas, natūralios gamtos išsaugojimas, tvari socioekonominė plėtra. Tiesa, kai kurie kritikai abejoja, ar laimingų žmonių sąrašo viršuje daugybę metų esantys butaniečiai yra iš tiesų tokie laimingi, kaip patys teigia esantys: šalyje gajus alkoholizmas, socialinė atskirtis, varžomos tautinių mažumų teisės, žodžio laisvė taip pat daugiau simbolinė, realybėje žmonės gauna didžiules baudas už valdžios kritiką. Ir visgi tam tikri rodikliai yra tiesiog pavydėtini: Butano miškingumas siekia 72 procentus ir dėl to šalis sugeria daugiau anglies dioksido nei išskiria. Pagal kai kuriuos šaltinius tai yra vienintelė šalis pasaulyje, turinti neigiamą anglies dioksido pėdsaką. Plastikas Butane yra uždraustas, siekiama atsisakyti ir popieriaus. Šalis turi išvystytą atsinaujinančios elektros sistemą, be to, valdžia siekia, kad šalyje būtų vykdoma tik ekologiška žemdirbystė. Medicinos paslaugos bei vaistai ir mokslas yra visiškai nemokami.

Liūdnai stebėdami sparčiai nykstančius miškus mūsų šalyje tegalime dūsauti žiūrėdami į žalias Butano kraštovaizdžio nuotraukas. Ir pykti ant mūsų šalies bei kitų šalių „lyderių“, kuriems miškai rūpi tik įvairių ekologijos ar klimato kaitos konferencijų metu. Realybėje neturime jokių lyderių, kurie nuoširdžiai rūpintųsi ekologija, klimato kaita, tvarumu. Realybėje medžių vertė yra skaičiuojama pinigais, kuriami įstatymai, kurie naikina miškus. Kaip taip nutiko, kad gilias miškininkystės, grybavimo ir žolininkystės tradicijas turinti mūsų valstybė staiga nusprendė savo brangiausią turtą – miškus – iškeisti į gerus BVP rodiklius? Žmonės stebi, kaip kertamas daugybę metų juos džiuginęs miškas, kuris, pasirodo, yra privatus arba kuriam staiga prireikė sanitarinių procedūrų ir niekas nieko negali padaryti. Mūsų BVL smunka eksponentiniu greičiu, nes kažkas valdžioje pamiršo, jog kai kurie dalykai negali būti įvertinti pinigais. Ir kai kurie dalykai yra bendras visų turtas. Miškai gamina deguonį, kurio reikia mums VISIEMS. Kaip galime leisti kažkam savavališkai iškirsti mūsų deguonies jėgaines? Ar tie žmonės, kurie savanoriškai parduoda savo miškus Ikėjai yra iš tiesų laimingi? Jei taip, kiek ilgai ta jų laimė truks – juk pinigai greit bus išleisti arba nuvertės, o bendrapiliečių panieką jaus dar daugybę metų. Dikenso pasaka apie Skrudžą gerai iliustruoja kai kurių asmenų padėtį – anksčiau ar vėliau jiems teks susiprasti, kas yra tikrosios vertybė ir tikroji laimė.

Taip, kartais žmonės, vertindami laimę per savanaudišką gerovę, nesusivokia, kokia kaina jų gerovė buvo pasiekta ir pamiršta, jog ilgalaike prasme į mūsų laimę įeina ir aplinkinių laimė. Kiek dar likę besiilginčių sovietų sąjungos, kurioje buvo dalinami „nemokami“ butai? O juk iš tiesų sovietų sąjungoje nieko nemokamo nebuvo – už viską sumokėta tremtinių vergišku darbu ir krauju. Taip ir norisi paklausti kiekvieno SSRS gerbėjo, ar jie sutiktų už nemokamą butą savo gimines, draugus, kaimynus išsiųsti „pasigrožėti Sibiru“…

Butano siekis vystyti tik ekologišką žemdirbystę mums taip pat primena, jog pilvas, prikimštas sintetinių produktų, nesuteiks mums ilgalaikės laimės. Nors ir išsivysčiusiose šalyse pažabotas badas, bet nekokybiškas maistas ir nemokėjimas kontroliuoti savo apetito iškelia įvairias sveikatos problemas. Kaip pakiltų mūsų laimės indeksas, jeigu visi galėtume mėgautis visiškai ekologiškais maisto produktais? Kad ir rečiau valgytume, bet maistas turėtų skonį ir iš tikrųjų teiktų naudą mūsų kūnams. O kiek laimingesni taptume, jeigu staiga plastiko visoje planetoje nebeliktų? Bent jau nebekamuotų kaltė, kad kiekviena išmesta plastiko pakuotė yra potenciali kokios nors žuvies žudikė.

Visai šalia mūsų yra kelios valstybės, dažnai išskiriamos kaip laimingų žmonių šalys. Tai yra Skandinavijos šalys. Ir nors šiose šalyse taip pat yra savų problemų, kai kurių dalykų galėtume iš jų pasimokyti ir mes. Vien skandinaviškas šūkis: „Mažiau yra daugiau“ gali kardinaliai pakeisti mūsų gyvenimus. Valgyti mažiau, bet ekologiškai. Pirkti mažiau drabužių, bet kokybiškesnių, patogesnių. Dirbti mažiau, bet produktyviau. Turėti mažesnius namus, bet funkcionalesnius, jaukesnius. Mažiau pažinčių, bet gilesnis ryšys. Sąrašą galime tęsti be galo – šią filosofiją galėtume pritaikyti kiekvienai gyvenimo sričiai ir tikrai tikėtina, jog tai padėtų mums surasti asmeninę laimę. Suomijos švietimo modelis yra beveik pavyzdinis – vaikai pradeda eiti į mokyklą vėliau, mokosi mažiau, bet išmoksta daugiau. Mokytojai uždirba daugiau, bet ir ruošiami yra atsakingiau.

Laimė yra labai abstrakti ir sunkiai pamatuojama sąvoka, tačiau butaniečiai ir skandinavai visgi atrado būdą bent grubiai ją apibūdinti. Mažiau yra daugiau. Miškai, o ne banknotai. Sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos turi būti prieinamos visiems. Į šį sąrašą galima būtų įtraukti stabilesnes, darnesnes šeimas. Bendruomeniškumą, pilietiškumą. Ir tik tada galime pradėti skaičiuoti pinigus. Kažin, kokia yra mūsų šalies Bendroji Vidaus Laimė šiemet?