Skirkite 0,6 proc. GPM Nacionaliniam susivienijimui. Parama partijai yra atskira nuo 1,2 proc., kuriuos galima skirti visuomeninėms organizacijoms.
Diskutuodama apie artėjančius Europarlamento rinkimus dažnai girdžiu tokį klausimą: kam partija Nacionalinis susivienijimas dalyvauja šiuose rinkimuose, jei ji yra prieš Europą? Žmonės perskaito straipsnius, kuriuose partijos nariai kritikuoja Europos parlamente bei atskirose Europos valstybėse priimamus sprendimus ir nusprendžia, jog tai reiškia, kad straipsnių autoriai yra prieš Europą, Europos Sąjungą apskritai… Nors nieko panašaus Nacionalinis susivienijimas niekada nedeklaravo. Valdžios kritikavimas juk nereiškia sentimentus anarchijai, kaip ir bet kokia kita kritika nereiškia neapykantos ar siekio kažką sunaikinti.
Mums bandoma įpiršti, kad yra tik viena Europos vizija (Eurovizija): daugybė lyčių, LGBT paradai, seksualizuojami vaikai, vietoj vaikų šunis ir kates auginantys suaugę, butaforinės valstybių sienos, įvairių imigrantų gaujų karai, krikščionybės nuosmukis, islamo klestėjimas, apsimestinis susirūpinimas klimatu, ciniškai kertant brandžius miškus. Tik pabandyk nors vieną iš šių elementų sukritikuoti, iškart būsi išvadintas Sovietų Sąjungos reliktu, nesuprantančiu Europos vertybių. O mintis, kad Europa galėtų būti kitokia, atrodo, visai fantastiška.
Kažkas kažkada už mus nusprendė, kokias asociacijas savyje talpina žodis „Europa“, kažkas kažkada nusprendė, kur link rieda euro traukinys. Tiesiogiai ir netiesiogiai mums vis primenama, kad Europos Sąjungos senbuviai viską žino geriau, mums belieka tik kopijuoti, prisitaikyti, pakeisti savo požiūrį. Ir vis mus bando įtikinti, kad Europoje ir Vakaruose apskritai viskas puiku, jokių problemų: „Vakaruose jau seniai įteisinta partnerystė ir nieko, nesugriuvo“, „Lytiškumo ugdymo pamokos Europoje dėstomos jau seniai – čia tik mes viską stigmatizuojame…“, „Europoje pilna visokių pabėgėlių, imigrantų ir kaip puikiai jie visi sugyvena“, „O Europoje… O Amerikoje…“.
Gal prieš dešimt-penkiolika metų buvo galima apsimesti, kad Europoje viskas tiesiog tobula, bet paskutinius kelis metus tampa vis akivaizdžiau, jog kai kurių dalykų ne mes turėtume mokytis iš Vakarų, bet Vakarai – iš mūsų. Savo seksualumo ir lyties neatrandantys arba per klaidą kūną darkančias lyties keitimo procedūras atlikę vaikai, demografinės problemos, teroristų išpuoliai – tokias problemas Europa sprendžia šiandien. Tuo tarpu mūsų valstybė šiandien yra įvardijama kaip viena saugiausių, mūsų jaunimas – laimingiausias.
Kai visi džiaugėmės laimingiausio pasaulio žmonių reitingais, progresyvaus lytiškumo mokytoja Akvilė Giniota savo paskyroje parašė: „Bet argi nenuostabu, kad vos tik Lietuvoje atsirado daugiau ‘lgbt propagandos’, tai ir Lietuvos jaunimas pagaliau tapo laimingiausiu pasaulyje. 🙏🙏🙏 Sveikinu save ir kolegas už įdirbį ir nuopelnus! 🤪“. Aš sureagavau, jog galbūt viskas yra atvirkščiai – tai Vakarų jaunimas tapo mažiau laimingas dėl LGBT propagandos?
Kai 2021 m. per Baltarusijos sieną į mūsų šalį ėmė veržtis „svečiai“ iš Irako, mūsų valdžia pasimetusi laukė, ką ES vadovai lieps daryti. „Mes negalime nepriimti vargšų pabėgėlių, mes gi europiečiai, mes humaniški…“ – netvirtai kartojo mūsų moteriausybė. Visi, siūlantys statyti tvorą, buvo apvardžiuojami fašistais-trampistais. Ir tik kai buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė savo Facebook paskyroje kategoriškai pareiškė, kad „Egzistenciniams iššūkiams atremti būtini skubūs veiksmai“ bei paragino nedelsiant pradėti statyti fizinį barjerą, valdžia klusniai ėmėsi veiksmų. Grybauskaitė taip pat parašė, kad reikia „Siūlyti ir teikti konkrečius pasiūlymus kartu su kitomis ES šalimis skubiai keisti ES migracijos politiką“. Kaip šlapiu skuduru mūsų europarlamentarams Kubiliui ir Juknevičienei per veidą – šie ir keli kiti veikėjai, išdidžiai prisistatantys europiečiais, nuosekliai palaiko visas imigracines nesąmones, priimtas ES parlamente ir bando mus įtikinti, kad mūsų europietiškumo lygis priklauso nuo įsileistų imigrantų skaičiaus.
Dar linksmiau būna klausytis argumentų, kad jeigu esi už Putiną, reiškia automatiškai nesi europietis. Paradoksalu, bet realybė tokia, jog čia tik mes, Baltijos šalys ir Lenkija bei Suomija iš tikrųjų žinome, kad Rusija yra grėsminga pasiutlige serganti meška. Kokiems vokiečiams, italams, prancūzams ši šalis vis dar tik mielas pliušinis meškiukas. Mūsų valstybėje eitynės su Rusijos vėliava būtų baisus skandalas, o vat Berlyne tokios eitynės – demokratijos išraiška. Neseniai LRT buvo publikuotas straipsnis apie nemalonią lietuvio, gyvenusio Italijoje, patirtį. Tomo teigimu italai iki šiol tiki Rusijos didybe. Ką ten kalbėti apie eilinius piliečius, kai netgi tokie politikos grandai kaip Merkel, Šolcas, Makronas iki pat karo Ukrainoje flirtavo su Putinu, kūrė verslo ir diplomatinius ryšius su juo.
Tad ar tikrai pažįstame Europą? Ar tikrai šiandieninė Europos vizija mums yra priimtina? O gal mes galėtume pasiūlyti kitokią – logiškesnę, patrauklesnę – viziją? Politiką, orientuotą į prigimtinės šeimos stiprinimą, išorinių sienų apsaugą, adekvačią, nuosaikią ir griežtai kontroliuojamą imigraciją. Mano Europos vizijoje vaikai žaidžia su žaislais, mėgaujasi nerūpestinga vaikyste, o ne sprendžia egzistencines dilemas: kokia gi mano lytis šiandien? Koks įvardis atspindi mano nuotaiką? Mano Europos vizijoje vaikai nesigydo nuo priklausomybės masturbacijai ir pornografijai ir nesigraužia nagų, kad be reikalo sutiko vartoti lytį keičiančius preparatus. Mano vizijoje visų šalių Europos jaunimas yra toks laimingas, kaip (bent pagal tyrimus) yra Lietuvoje.
pli28f