Atrodo, jau viskas išdiskutuota ir paaiškinta, bet kasmet vėl atsiranda užduodančių šį klausimą ir dar pridedančių, kad „tie, kas prieš neužmirštuolę – tie vatnikai“. Taigi kas negerai?
Pirmiausia turime atsikratyti devyniasdešimtųjų įpročio kopijuoti. Juk tada turbūt 70 proc. lietuviškų dainų buvo vogtos užsienio melodijos su lietuvišku tekstu. Na žinoma, kam stengtis, kurti kažką savo, kai galima tiesiog nukopijuoti. Taip ir su neužmirštuole – paėmė ženklą, kurį naudoja jau bent penkios organizacijos ir valstybės (tarp jų ir mūsų mirtinas priešas – rusija) ir voila – bus mūsų visų sausio tryliktosios atminimo simbolis. Kas kad nė iš tolo nesusijęs su tikraisiais įvykiais. Juokinga ir parodoksalu, kad šio tokio „originalaus“ logotipo kūrėjai šiom dienom negailėdami jėgų pašiepia Igno Vėgėlės – kandidato į prezidentus – logotipą, turinčio akivaizdžių panašumų su vienos įmonės logotipu. Tik tiek, kad rinkiminė kampanija pasibaigs, po metų žmonės jau gal ir neprisimins, koks ten buvo Vėgėlės logotipas, o vat neužmirštuolė intensyviai brukama jau kelis metus ir, panašu, dar ilgai turėsime su ja taikstytis. Kam kalbėt, o kam patylėt kaip sakoma.
Gėlytės šalininkai rodo pirštais į Angliją, kurie juk irgi turi pirmame pasauliniame kare žuvusiųjų ženklą gėlę – aguoną (kas vėlgi tik įrodo, kad tam tikriems asmenims tiesiog gyvybiškai svarbu padaryti viską taip, „kaip Anglijoje“ ar kažkur kitur). Ir jau nesvarbu, kad anglai turi konkrečią istoriją, susijusią su šiuo simboliu: tame lauke, kur krito kariai, kitąmet sužydėjo aguonos. Simboliška, tikra, jautru. Ir visgi mes su neužmirštuole tokios istorijos neturime, tad ir argumentas, „o kaip Anglijoje“ skamba vaikiškai ir kvailai.
Aš tiesą sakant nesuprantu, kam reikėjo kažkokio specialaus simbolio apskritai, bet gerai, jeigu kažkam norėjosi sausio tryliktąją įprasminti unikaliu, tik šiai dienai skirtu simboliu, juk galima buvo tiesiog panaudoti tą, ką visa karta piešdavome mokyklose tai dienai atminti – televizijos bokštą. Taip, tai ne vienintelis objektas, kurį gynė laisvės gynėjai tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis ir naktimis, bet esu tikra, kad kiekvienas mano kartos vilnietis ir sostinės svečias, pamatęs virš miesto kyšantį televizijos bokšto smaigalį pirmiausia prisimena tankus, važiuojančius į žmonių minią. Tai yra tarsi stichiškai susikūręs simbolis, kuris ir susijęs su tikraisiais įvykiais, ir lengvai įsimenamas.
Jeigu kažkas norėjo kažko dar simboliškesnio, meniškesnio, juk yra oficialus Laisvės gynėjų dienos logotipas „Laisvės liepsna“, sukurtas dizainerio Giedriaus Reimerio. Tai yra paprastas, bet itin prasmingas logotipas. Jame telpa ir Lietuvos valstybingumo simbolis – Gediminaičių stulpai, ir liepsna, primenanti tomis šaltomis sausio dienomis bei naktimis kurtus laužus, o tuo pačiu tai simbolizuoja ir mūsų užsidegimą ginti laisvę visada, kai tik prireiks.
Pagaliau Sausio tryliktoji – tai diena, kai eilinį kartą galime priminti vaikams, kokios yra mūsų vėliavos spalvos, sugiedoti himną. Nesu prieš Ukrainos vėliavas Lietuvoje, bet neseniai mano šešiametė dukra, nupiešusi mėlynai geltoną vėliavą pasakė: „Žiūrėk, mama, Lietuvą nupiešiau.“ Tai buvo taip netikėta, kad juokiausi bent kelias minutes be sustojimo, bet paskui suvokiau, kad jeigu jau vaikas nebežino, kokios mūsų vėliavos spalvos, reiškia reikia dažniau tą priminti, tuo labiau tokią svarbią dieną kaip sausio 13-ąją. Jeigu vaikai sausio tryliktąją bent mūsų šalies vėliavą prisimins, to ir užteks. Kam painioti juos papildomais iš oro ištrauktais ženklais?
Taigi kam išvis mums prireikė neužmirštuolės, kuri dažnai prie koloradkės yra įkomponuojama, lieka neaišku. Vienintelis paaiškinimas yra tas, jog tam tikra partija, kuri dar turėjo įžūlumo šį visiškai neautentišką simbolį užregistruoti kaip prekės ženklą, tiesiog pritrūko dėmesio ir pinigų. Dar pikčiau, kad ši neužmirštuolė yra taip intensyviai brukama per televiziją, socialinius tinklus, darželius, mokyklas, nors labai didelė visuomenės dalis tam nepritaria. Taip mums visiems tik primenama, kad Lietuvoje egzistuoja tik viena partija ir jos nuomonė. Tie, kas palaiko tą partiją yra pilnaverčiai Lietuvos piliečiai, visi kiti – šunauja, vatnikai, naciukai ir visokie kitokie. Būtent tą sako ir pats neužmirštuolės idėjos autorius Vaidas Saldžiūnas: „[…] nereikia kaip kalbajobams aiškinti koks brendas pagal jūsų siauraprotišką supratimą geriausias, ne jūs sprendžiat.“
Kažkada sausio tryliktoji buvo vienybės ir rimties diena. Niekam nekilo klausimų, kokius simbolius naudoti ar nenaudoti. Mokykloje piešdavome Televizijos bokštą, Trispalvę, Gediminaičių stulpus, laužus. Žiūrėjome šokiruojančius, bet autentiškus vaizdo įrašus. Bet tada viena tam tikra partija pavertė šią dieną ginčų ir susiskaldymo diena. Ne, žiūrėdama į neužmirštuolę aš neprisimenu, kodėl esame laisvi. Aš tik prisimenu, kodėl taip nemėgstu TS-LKD partijos ir visų arogantiškųjų jos garbintojų.
Puikus straipsnis, ačiū. Tik to juoko turėtų nebūti, kai dukrelė nupiešė ne Lietuvos vėliavą, o Ukrainos kaip Lietuvos. Tai daug ką pasako. Ką vaikas, žmogus dažnai mato, girdi- tuo tampa. Saugokite savo dukrą.