Viktorija Ivaniušina. Mokslu grįstas melas

propatria.lt

Skirkite 0,6 proc. GPM Nacionaliniam susivienijimui. Parama partijai yra atskira nuo 1,2 proc., kuriuos galima skirti visuomeninėms organizacijoms.

„Mokslas įrodė, kad…“, „Moksliškas požiūris į…“, „Mokslininkai išrado/atrado/paskaičiavo…“, „Mokslininkų sukurta formulė“, „Mokslu grįsta politika“. Mokslas moksluotas – toks galėtų būti trumpas šiuolaikinių masinio informavimo priemonių turinio apibūdinimas. Žodžiai, turintys šaknį moksl- bei jų sinonimai turbūt yra populiariausi žodžiai šiuolaikinėje šnekoje, o specialisto/profesionalo statusas tolygus tam tikros srities dievui. Na kaip Afroditė ir Erotas buvo meilės ir vaisingumo dievai Antikos laikais, tai mūsų dienomis šios srities dievukai – lytiškumo ugdymo, seksologijos, ginekologijos ekspertai.

Problema kyla, kai pamirštame budrumą. Kai bet kokį specialistu vadinamo asmens patarimą priimame už gryną pinigą.

… Kas savaime nėra blogai, juk šiaip ar taip nuo senų laikų pasaulį aplink Saulę suka darbštūs, savo profesijai pasišventę žmonės. Problema kyla, kai pamirštame budrumą. Kai bet kokį specialistu vadinamo asmens patarimą priimame už gryną pinigą. Kai pamirštame, jog mokslas yra dinamiškas reiškinys – ypač šiais laikais, kada laboratorijos konvejerio principu gamina mums vis naujesnes naujienas. Tai, kas laikoma nepaneigiamu faktu šiandien, nebūtinai išliks nepaneigiamu faktu rytoj.

Švietimo specialistai kartoja, kad svarbiausias mokyklos uždavinys – ugdyti kritišką mokinių mąstymą. Ir iš tiesų: neįmanoma perskaityti viso pasaulio knygų, neįmanoma žinoti visko visko kažkurioje srityje, o tuo labiau neįmanoma būti ekspertu visose srityse, bet galime išmokti įvertinti informacijos šaltinio patikimumą bei išsiugdyti įprotį kvestionuoti net tą, kas pasikartoja visuose Google pateiktuose šaltiniuose. Ir net tą, ką kartoja visi populiariausi nuomonės formuotojai. Tiesiog todėl, kad žmonės kartais klysta. Net geriausi ekspertai kartais klysta. O daug kartų kartojamas melas iš tikrųjų ima atrodyti kaip tiesa.

Štai dar prieš kelis metus įvairūs lytiškumo specialistai galėjo guldyti galvą, kad niekas niekas be reikalo negirdo paauglių hormonais, kad lyties keitimas – itin sudėtingas procesas, kad specialistai gerai išmano savo darbą. Tada pradėjo kilti į viešumą įvairios šokiruojančios detransų (buvusių translyčių) išpažintys (1) ir paaiškėjo, kad iš tiesų lyties keitimo procedūra – ne toks ir sudėtingas procesas. Iš esmės specialistai tiesiog pasitiki paauglio jausmais, nustato lyties disforiją, paskiria lytį keičiančius hormoninius preparatus. Paaugliai ima vartoti vaistus, nuo kurių jų kūnas įgauna priešingos lyties bruožus – jau nekalbant apie tokius šalutinius reiškinius kaip depresija ir nevaisingumas. O tada kai kurie susivokia padarę klaidą…

Vien YouTube tokių istorijų anglų kalba bent dešimtys, o kur dar nutylėti likimai. Juk vakaruose paaugliui prisipažinti suklydus dėl translytiškumo šiom dienom yra žymiai sudėtingiau nei pasiskelbti translyčiu vien todėl, kad LGBT bendruomenė ten turi didžiulį palaikymą. Be abejo, prisideda dar suvokimas, kad su kai kuriais lyties keitimo padariniais teks susitaikyti visam gyvenimui. LGBT bendruomenė vis kalba apie jų narių savižudybes – kažin, ar nėra šitame liūdname sąraše ir nepasiviešinusių detransų.

Atrodo, šitoje vietoje mažų mažiausiai turėtume išgirsti „specialistų“ atsiprašymą, tačiau vietoj to apsimetama, kad detransai neegzistuoja. Įvairūs lytiškumo ir lygių teisių ekspertai bei LGBT aktyvistai vengia kalbėti šia tema, į klausimus atsako itin atsargiai, lakoniškai: „Detransų yra nykiai mažai“, „galbūt medikams dar trūksta kvalifikacijos šioje srityje“. O kad taip atsargiai jie kalbėtų reikalaudami įteisinti hormoninių preparatų skyrimą lyties keitimui…

Įvairių diskusijų dalyviai mėgsta slėptis už argumentų: „[mano pozicija] yra paremta moksliniais tyrimais“. Tokiais atvejais verta paprašyti pašnekovo pateikti konkrečius mokslinius tyrimus, nepatingėti įvertinti tų tyrimų apimtį, trukmę, taikytus metodus, išvadas, kontrolinės grupės rezultatus. Kartais gali paaiškėti, jog iš tikrųjų jokių rimtų tyrimų netgi nėra – yra tik solidžiai skambantys, bet deja tušti žodžiai „mokslas“, „tyrimas“.

Na, pavyzdžiui, mažamečių masturbacijos normalizuotojai vis kartojo, kad moksliniai tyrimai įrodė, jog mažamečiams masturbuotis visiškai normalu ir saugu. O kai paaiškėjo, kad jokie tyrimai šioje srityje nebuvo atlikti, normalizuotojai ėmė teisintis, kad atlikinėti tokius tyrimus su mažais vaikais yra neetiška… Aha, lygiai kaip neetiška meluoti, jog tokie tyrimai buvo atlikti.

Epitetas „antivakseris“ šiais laikais prilyginamas moksliškumo antonimui. Neva kiekvienas dėl bet kokių priežasčių nesutinkantis būti paskiepytu ar nesutinkantis skiepyti savo vaikų yra automatiškai mokslo nepaliestas tamsuolis. Nepaisant vieno itin skaudaus asmeninio patyrimo manau, kad visumoj skiepai – svarbus žmonijos išradimas ir tikrai turėtume džiaugtis, jog gyvename civilizuotoje pasaulio dalyje, kur medicina, o tuo pačiu ir skiepai yra lengvai prieinami. Ir visgi iš patirties galiu pasakyti vieną: kai reikės paskiepyti daugelis gydytojų sakys, jog skiepytis yra tikrai tikrai saugu, o sergantiems įvairiomis ligomis skiepai yra net dar reikalingesni, bet jei įvyks kokie netikėti galimai su skiepais susiję šalutiniai reiškiniai, tie patys gydytojai sakys: aš ne imunologas, negaliu komentuoti situacijos…

Prieš skiepus kovojančių asmenų grupėse išsakoma tikrai nemažai su logika besikertančios informacijos ir visgi matydama labai drąsiai skiepus liaupsinančius bei antivakserius pašiepiančius įrašus žinau vieną: įrašų autoriai paprasčiausiai neturi neigiamos patirties ir beviltiška net bandyti jiems paaiškinti, kad, deja, nėra tie skiepai visada vien švelnūs ir pūkuoti, kartais būna ir išties skaudžių šalutinių reiškinių, kurių galimybę turime įvertinti, vėlgi, remdamiesi tyrimais ir mokslu, o ne žiniasklaida ir tikėjimais. Nes kai žmogus kažkuo tvirtai įtiki, jo protas tiesiog atmeta bet kokią tą tikėjimą kvestionuojančią informaciją. Tikinčiam mokslu, mokslas nereikalingas.

Pabaigai norėčiau visiems, besąlygiškai tikintiems mokslu, priminti, jog, nepaisant įspūdingos informacijos gausos šiais laikais, dalykų, kurių mes paprasčiausiai nežinome, yra žymiai daugiau nei to, ką žinome. Ir dar norėčiau palinkėti visiems nuoširdžiai domėtis mokslu iš pirminių šaltinių, o ne vien kaip papūgoms kartoti tą, ką, pasitelkę marketinginius triukus mums intensyviai perša įvairūs nuomonės formuotojai ar ideologizuoti specialistai.