propatria.lt
Kai užsieniečiai klausia, kokia mano tautybė, nesuku galvos ir atsakau, kad esu lietuvė. Šiaip ar taip, čia gimiau ir užaugau, lankiau lietuviškas mokyklas, be to, čia gimė ir užaugo (kai kurie ir lietuviškas pavardes nešiojo) daugybė kartų iš močiutės pusės. Bet kai lietuviai, sužinoję mano slavišką pavardę, paklausia, kokia mano tautybė ir kur taip gerai lietuvių kalbą išmokau, susimąstau. Ar dabar reiktų išsamiai savo geneologinį medį nupasakoti bei paminėti bent tris mano kraujyje tekančias tautybes? Ar turiu teisę vadintis lietuve, jei mano mama save laiko lenke, o mano tėvas – baltarusis su ukrainietiška pavarde? Ar patikės, jei pasakysiu, jog lietuvių kalba man yra gimtoji? Situacija būna dar komiškesnė, jei klausiančiojo pavardė būna akivaizdžiai slaviška, tik sulietuvinta.
Klausimas apie tautybę tikrai nėra kažkoks įžeidžiantis, tiesą sakant, ir pati kartais užduodu panašius klausimus pamačiusi neįprastą pavardę ar egzotiškus veido bruožus. Tačiau šiuolaikiniame globaliame pasaulyje į jį dažnai sudėtinga atsakyti. Ar yra dar šeimų, kuriose visi šeimos nariai bei jų protėviai priklausytų tik vienai etninei grupei? Kiek metų/kartų turi nugyventi tam tikroje šalyje, kad jau galima būtų tapatinti save su tą šalį sukūrusia tauta? Net genetiniai testai ne visada palengvina situaciją – neretai pasirodo, jog didžiausią dalį tautybių mišinyje sudaro kokia nors netikėta tautybė, su kuria asmuo nejaučia jokio emocinio ryšio.
Vienintelė grupė žmonių, kuriems nekyla klausimų dėl mano tautybės – tai Lietuvos rusai bei lenkai. Net ir po anglų – rusų filologijos studijų bei 10 santuokos metų su rusu mano rusų kalboje vis dar juntamas nedidelis lietuviškas akcentas, lenkų moku dar blogiau, o dar kai išgirsta mano pažiūras į rusų ir lenkų mokyklas Lietuvoje, tuoj pat vieningai konstatuoja, jog esu tikra lietuvė.
Kokią reikšmę tautiniam identitetui turi mokykla? Iš patirties nusprendžiau, jog kartais netgi didesnę nei šeima. Juk neretai tėvai būna taip užsiėmę finansine šeimos gerove, jog visą atsakomybę už vaiko ugdymą, tapatybės ir pažiūrų formavimą perleidžia mokyklai. Niekas iš mano šeimos nebuvo ištremtas į Sibirą, bet mokykloje sužinojusi visus faktus, tremtinių istorijas išgyvenu labai asmeniškai ir kartu su lietuviais pykstu ant rusų, tiek laiko kankinusių mano gimtinę. Pykstu ir ant lenkų, tarpukaryje prisisavinusių Vilniaus kraštą. Net jei negaliu vadintis lietuve, tuomet esu Lietuvos lenkė/baltarusė. Tuo tarpu neretai rusų mokyklų absolventai Lietuvoje gerai nė nežino, kas tame Sibire vyko, „tutejšų“ kalboje vis dar kartais išsprūsta „Wilno nasze“. Ir jie niekaip negali suprasti, kodėl „nacistai“ lietuviai taip nekenčia rusų ir lenkų – tuo pačiu ir jų pačių. Jų tapatybėje Lietuvos tarsi net nelieka.
Dar liūdnesnė situacija būna, kai mokyklą baigęs jaunuolis visiškai nemoka valstybinės kalbos. Tuomet šansų studijuoti gimtojoje šalyje sumažėja iki nulio, tampa sudėtinga rasti kvalifikuotą darbą. Žmogus nusivilia, pasijunta bejėgiu, dėl visų problemų ima kaltinti valstybę. Kartais emigruoja, kartais lieka gyventi šalyje, kurios nesupranta ir nemyli. Jis išlaiko savo tautinės tapatybės „grynumą“, bet gyvena tarsi ribotoje tikrovėje, praranda galimybę praturtinti savo tapatybę, atrasdamas save toje aplinkoje, kurioje gyvena. Žinoma, yra daugybė ir tokių atvejų, kai rusų – lenkų mokyklas baigę jaunuoliai puikiai šneka ir lietuviškai, pilnai integruojasi į valstybės gyvenimą, tačiau iš asmeninės patirties matau, kad vis dar gerokai per daug tų liūdnųjų atvejų. Mokau užsieniečius lietuvių kalbos (daugiausia atvykėlius iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos), bet gan dažnai į mane kreipiasi ir vietiniai rusai bei lenkai.
Rašytoja Vaiva Rykštaitė mėgsta priminti, jog „nemokydami vaikų gimtosios kalbos atimame iš jų senelius“. Ir tikrai, mokėti senelių kalbą yra tikrai svarbu. Juk taip skaudu mąstyti apie tautiečius Anglijoje ir Norvegijoje, kurių vaikai jau net pasisveikinti lietuviškai nemoka. Tačiau gimtosios kalbos mokymas visgi turėtų būti tėvų atsakomybė, o ne valstybės. Galbūt valstybė galėtų pasiūlyti kokias nors užklasines veiklas tautinėms mažumoms jų gimtąja kalba – bet ne daugiau. Valstybės interesas – vieningi piliečiai, kuo geresnės sąlygos integruotis į pilnavertį valstybės gyvenimą, o ne Babelio bokšto istorija, kai kaimynai vienas kito nesupranta.
Didelę įtaką tautinei tapatybei turi ir… Televizorius. Užaugę su „Flinstounais“, „Simpsonais“, „Hokus Pokus“, „Vienas namuose“ ir „Draugais“, rečiau ar dažniau užsukdami į McDonald’s visi esame šiek tiek amerikiečiai. Gal todėl ir „Helovynas“ beveik sava švente tapo. Dar liūdnesnis televizoriaus neigiamos galios pavyzdys – propagandai pasidavę rusai, kurie net ir dešimtmečius gyvendami nekenčiamuose vakaruose sugeba šlovinti Putiną. Net ir žinodami, jog jų tėvynė užpuolė brolišką tautą, jie jaučia šventą atsakomybę liūdėti kartu su fronte žuvusių „berniukų“ artimaisiais – jų tėvynainiais, nes juk „jie rusai, jie savų nepalieka“. Nemažai mūsų bendrapiliečių (paradoksalu, bet tarp jų yra ir etninių lietuvių), ilgus metus žiūrėję tik vienos tam tikros valstybės televiziją, galėtų smulkiai nupasakoti Rusijos politikos niuansus, atpažinti Rusijos estrados atlikėjų pavardes, tuo pačiu net neįsivaizduodami, kokie įstatymai priimami jų pačių šalyje.
Bet televizorius nėra vien tik blogis. Būtent dėl filmukų ir įvairių blogerių įvairovės rusų kalba man buvo paprasta išmokyti vaikus jų tėvo bei senelių kalbos. Galbūt Lietuva taip pat turėtų daugiau investuoti į patrauklių lietuviškų filmukų ir filmų kūrimą, kad užsienyje gyvenantys lietuviukai turėtų daugiau galimybių išlaikyti lietuviškumą, o vietiniai kitataučiai greičiau išmoktų valstybinę kalbą.
Ne paslaptis, jog kiekviena tauta turi tam tikrų jai būdingų bruožų. Slavai – gan temperamentingi, ekspresyvūs, neretai „nagloki“, lietuviai – pragmatiški, santūrūs, intravertai (slavų akimis „zanūdos“). Per įvairius balius, kai susirenka visa plati mūsų giminė, kad ir kaip susodintume svečius, vakaro pabaigoje visi paprastai persėda pagal tautinę tapatybę. Tuomet vienas stalo galas dainuoja įvairias lenkų, rusų ir lietuvių liaudies dainas, paskui pereinama prie Pugačiovos ir Cicino, o kitas galas rimtais veidais aptarinėja politiką, ekonomiką ir krepšinį. Blaškausi nuo vieno stalo galo prie kito, negalėdama apsispręsti, ar labiau norėčiau būti linksma, ar protinga.
