Vilius Kavaliauskas: „Pirmasis savanoris dažnai mokėjo svetimas skolas”

ve.lt

Aistros dėl pulkininko Kazio Škirpos pagerbimo verčia grįžti prie senų rankraščių. Neketinu jo teisinti dėl 1940–1941 m. Berlyne rašytų tekstų terminų. Juos pirmieji skaitė gestapo atstovai, tai daug ką lėmė.

Paminėsiu mažiau žinomus Škirpos biografijos puslapius.

Kai 1918 m. gegužę Lietuvos Taryba pradėjo registruoti inteligentus valstybės darbui, K. Škirpa užsirašė pirmuoju į kariuomenę. 1918 m. spalį paruošė ir įteikė Lietuvos Tarybos apsaugos komisijai savanoriams šaukti projektą.

Kuriantis kariuomenei, K. Škirpa tarnavo Krašto apsaugos štabo organizacijos skyriuje. 1918 m. gruodžio 23-ąją paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju, bet faktiškai ėjo komendanto pareigas.

Su Vilniaus savanoriais 1919 m. sausio 1 d. iškėlė tautinę vėliavą Gedimino pilies bokšte.

Raudonajai armijai prasiveržus į Vilnių, sausio 6-ąją pasitraukė į Kauną, kur laikinai perėmė Kauno karo komendanto padėjėjo pareigas.

Kovo 2 dieną jis gavo įsakymą formuoti atskirą batalioną, kuris pavadintas „Atskiruoju Vilniaus batalionu”. 1919 m. lapkritį batalionas transformuotas į 5-ąjį Kęstučio pulką, K. Škirpa paskirtas vadu.

1919 m. spalį už narsą kovose apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę”. 1920 m. rugsėjį už Seinų paėmimą pristatytas antrajam Vyties Kryžiui, tačiau apsiribota pakėlimu į majoro laipsnį.

Lietuvos karo vadovybei susirūpinus, kad armijoje yra daug „prolenkiškos orientacijos“ karininkų, pulkų vadai tokius privalėjo įvardyti.

1920 m. kovą Kęstučio pulko vadas nedvejodamas parašė kelių karininkų pavardes: jų tarpe – septintos kuopos vado P. Plechavičiaus. Atsiradusi nemeilė išliko iki pat gyvenimo pabaigos, ji neigiamai atsiliepė ir K. Škirpos karjerai – ypač po 1926 metų perversmo.

Nuo 1920 m. spalio buvo Steigiamojo seimo nariu valstiečių liaudininkų frakcijoje.

Po metų iš Seimo pasitraukė ir buvo pasiųstas į karinį fakultetą prie Aukštojo technikos instituto Ciuriche. Baigė ir Belgijos karo akademiją.

1925 m. spalį paskirtas Generalinio štabo II skyriaus viršininku. 1926 m. birželį paskirtas Vyriausiojo štabo viršininku.

Savo sumanymų įgyvendinti nesuspėjo, nes 1926 m. gruodžio 17-ąją įvyko perversmas, kuriam K. Škirpa pasipriešino.

Prašėsi atleidžiamas iš kariuomenės, bet nesėkmingai. 1927 m. birželį išsiųstas konsulinio skyriaus vedėju į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, nuo 1928 m. vasario paskirtas Lietuvos karo atstovu Vokietijai.

Eidamas šias pareigas daugiau kaip 8 metus, KŠ įsigijo draugų vokiečių karininkų tarpe ir vokiečių karo vadovybėje.

1937 m. liepą pasitraukė iš karo tarnybos ir paskirtas atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje.

1938 m, kovo 19 d. siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju pasiuntiniu Lenkijai, iš kur tų pačių metų gale perkeltas į Berlyną pasiuntiniu.

Kilus karui, 1939 m. rugsėjo 8 d. siūlė vyriausybei nedelsiant užimti Vilnių, pateikdamas motyvus ir planą, kaip tai atlikti neįveliant Lietuvos į karą.

Maskvai okupavus Lietuvą, K. Škirpa 1940 m. birželio 25 d. trumpam atvyko į Kauną, surengė slaptus pasitarimus su karininkais antitarybinės rezistencijos klausimais.

Buvo vienas iš kandidatų į A. Smetonos įpėdinius, paminėtų vadinamuosiuose „Kybartų aktuose“.

1940 m. lapkričio 17-ąją Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto branduolį iš Vokietijoje esančių lietuvių ir nustatė gaires tautos sukilimui atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

1941 m. birželio 23-ąją K. Škirpa sukilėlių paskelbtas Laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.

Tačiau vokiečiai neleido vykti Lietuvon, izoliavo namų areštu, o spalio pradžioje privertė pasitraukti į pietinę Vokietiją.

Tik po metų grįžęs į Berlyną, atnaujino ryšius su antinacinėmis jėgomis Lietuvoje. 1944 m. vasario 5-ąją įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kad atšauktų okupaciją ir perleistų krašto valdymą lietuviams.

1944 m. birželio 14 d. antrą kartą suimtas, išsiųstas į internuotųjų stovyklą Bad Godesberge, iš kur 1945 m. vasarį perkeltas į Eisenbergo pilį Sudetuose.

Karui pasibaigus, K. Škirpa drauge su kitais internuotaisiais buvo perimtas amerikiečių ir evakuotas į Paryžių. 1946 m. vasarį persikėlė į Airiją – dėstė rusų kalbą Dublino universitete.

1949 m. lapkritį emigravo į JAV, kur dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Kaziu Škirpa pasitikėjo prezidentai A. Smetona ir K. Grinius, kariuomenės vadas S. Žukauskas. Kaip karys ir diplomatas jis tarnavo to meto sąlygomis, ir neskubėčiau smerkti visą jo gyvenimą šiuolaikinių „teisėjų” akimis.