Diskusijos apie marihuanos legalizavimą vis iškyla į viešąją erdvę. Legalizavimo entuziastai mus užtikrina: tai atneš ekonominės naudos, sumažins kriminalinę veiklą ir leis naudoti marihuaną medicininiais tikslais be baimės. Tačiau čia ir kyla klausimas: ar tikrai esame pasiruošę tokiam žingsniui, kai moksliniai tyrimai kelia rimtų abejonių?
„Vartų“ teorija – ar ji tikrai turi pagrindo?
Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius mokslininkai Denise Kandel ir Richardas Faustas atliko tyrimą, kurio rezultatai mus verčia susimąstyti: nuo legalių narkotikų, tokių kaip alkoholis ir cigaretės, pereinama prie marihuanos, o tada – jau tiesiai prie dar stipresnių narkotikų. Šis tyrimas atskleidė, kad didžioji dauguma paauglių nepradėjo vartoti stipriųjų narkotikų, nepabandę marihuanos.
Bet juk mes XXI amžiuje, sakysite? Nors šis tyrimas buvo atliktas seniai, jo išvados vis dar aktualios ir šiandien, o tokia narkotikų vartojimo seka yra gerai dokumentuota. Pavyzdžiui, Davidas Fergussonas su kolegomis (2006) atliko tyrimą, kuris parodė, kad tie, kurie paauglystėje pradėjo vartoti marihuaną, po dešimties metų turėjo didesnę riziką būti priklausomi nuo tabako, alkoholio ir kitų nelegalių narkotikų. O Louisos Degenhardt ir kolegų 2010 m. atliktas tyrimas apėmė net 17 šalių ir daugiau nei 85 tūkstančius respondentų. Rezultatai? Tabakas, alkoholis ir marihuana išlieka pagrindiniais „vartais“, pro kuriuos einama link stipresnių medžiagų vartojimo.
Dar daugiau, Stephenas Nkansah-Amankra ir Markas Minellis (2016) pabrėžė, kad nors ryšys tarp silpnų ir stiprių narkotikų vartojimo nėra pastovus, jis vis tiek yra pakankamai stiprus, kad jo nereikėtų ignoruoti. Čia paminėtos tik kelių tyrimų išvados, tačiau tyrimų, priėjusių prie labai panašių, nerimą keliančių išvadų, daugybė. Jie verčia susimąstyti, prie ko gali privesti „nekalti“ įpročiai.
Iškalbingi kokybinių tyrimų rezultatai
Kiekybiniai tyrimai pateikia vertingų statistinių duomenų, tačiau kartais labiausiai sukrečia individualios istorijos, kurios atsiskleidžia kokybiniuose tyrimuose. Vieną tokių tyrimų atliko Sarah G. Mars su kolegomis (2013) JAV, kurio metu apklausė keturiasdešimt vieną heroiną vartojantį asmenį. Tyrimas atskleidė, kaip dauguma šių žmonių pradėjo savo degradacijos kelią nuo legalių medžiagų, tokių kaip cigaretės ar alkoholis, vėliau perėjo prie marihuanos ir galiausiai tapo priklausomi nuo stipriausių narkotikų. Šios istorijos yra gyvas įrodymas, kad kelias nuo „nekaltų“ medžiagų iki sunkių priklausomybių gali būti daug trumpesnis, nei mes manome.
Viena iš tyrime pateiktų frazių ypač išsiskiria: „Every ’Never’ I Ever Said Came True“ (liet. „Kiekvienas mano tartas niekada tapo realybe“). Tai – tragiška iliustracija, kaip lengvai gali sugriūti jaunų žmonių gyvenimai, pavojingoms medžiagoms tapus lengviau prieinamoms ir susidūrus su netiesioginiu socialiniu spaudimu. Ar galime sau leisti ignoruoti šiuos įspėjamuosius signalus?
Medicininė marihuana – ar ji turi vietą?
Medicininė marihuana jau seniai yra diskusijų objektas, ir nors kai kurie tyrimai rodo jos potencialą sprendžiant tam tikras sveikatos problemas, vis dėlto būtina išlikti atsargiems ir apgalvoti galimas pasekmes. Nors yra tyrimų, rodančių, kad marihuana gali palengvinti skausmą ar kitus ligų simptomus, būtina atsižvelgti į galimą ilgalaikį poveikį tiek individui, tiek visuomenei.
Atsiranda rizika, kad marihuanos, net jei ir skirtos medicininiams tikslams, prieinamumas paskatins jos vartojimą ne tik dėl gydymo.
Vienas iš didžiausių iššūkių, susijusių su medicininės marihuanos legalizavimu, yra tai, kad tai gali atverti duris platesniam jos vartojimui, įskaitant rekreacinį vartojimą. Atsiranda rizika, kad marihuanos, net jei ir skirtos medicininiams tikslams, prieinamumas paskatins jos vartojimą ne tik dėl gydymo. Tai gali sukelti piktnaudžiavimą, ypač tarp pažeidžiamų visuomenės grupių, kurios gali pradėti marihuaną vartoti kaip „lengvą“ narkotiką.
Be to, nors kai kuriuose tyrimuose pabrėžiami teigiami medicininės marihuanos aspektai, kiti moksliniai darbai atskleidžia ir riziką. Pavyzdžiui, ilgalaikis marihuanos vartojimas gali turėti neigiamą poveikį psichikos sveikatai, sukelti priklausomybę ar pabloginti esamas sveikatos problemas. Šios pasekmės ypač kelia nerimą, kai kalbame apie ilgalaikį marihuanos vartojimą, net jei pradžioje ji buvo skiriama medicininiais tikslais.
Svarbu suprasti, kad medicininė marihuana nėra stebuklinga priemonė, išsprendžianti visas problemas. Jos nauda turi būti kruopščiai įvertinta, o jos vartojimas – griežtai reguliuojamas ir stebimas. Tik tada galime tikėtis, kad medicininė marihuana tikrai tarnaus tiems, kuriems jos reikia, nesukeldama nepageidaujamų sveikatos ar socialinių pasekmių.
Kas toliau?
Kol Jungtinėse Valstijose marihuanos vartojimas kasdien tampa įpročiu vis didesnei daliai gyventojų, Lietuva vis dar turi galimybę pasirinkti atsargesnį kelią. Nors narkotikų vartojimo paplitimas tarp suaugusiųjų mūsų šalyje didėja, jis vis dar yra perpus mažesnis nei Europos Sąjungos šalių vidurkis. Remiantis 2021 metų duomenimis, 14,1 proc. 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų ir 28,9 proc. Europos Sąjungos (ES) gyventojų bent kartą gyvenime vartojo kokius nors narkotikus.
Marihuanos legalizavimas neturėtų būti sprendimas, kuriuo rizikuotume pakartoti kitų šalių klaidas.
Tai reiškia, kad mes dar turime laiko gilintis į priežastis, kodėl šis skaičius auga, ir imtis veiksmų, kad išvengtume JAV ar ES šalių lygio paplitimo. Marihuanos legalizavimas neturėtų būti sprendimas, kuriuo rizikuotume pakartoti kitų šalių klaidas. Priešingai, turėtume sutelkti dėmesį į prevenciją ir švietimą, kad galėtume užkirsti kelią augančioms tendencijoms ir išlaikyti mūsų visuomenę saugesnę.
delfi.lt
