Kalbina Regina Statkuvienė
Minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos penkiasdešimtmetį, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas dalijasi prisiminimai, kaip pačiam teko prisidėti prie Kronikos platinimo bei žinios skleidimo. Taip pat įvardija, su kokiais šių dienų iššūkiais susiduria tikintieji ir kaip juos įveikti.
Karo Ukrainoje fone vyksta ir propagandinė kova. Viešojoje erdvėje vis daugėja bandymų žmones, pasisakančius už krikščioniškos tradicijos, krikščioniškų vertybių išsaugojimą, puoselėjimą, sieti su Rusija, jiems klijuojamos putinistų etiketės. Paradoksalu, kad iki šiol Lietuvos istorijoje būtent Katalikų Bažnyčia buvo ta institucija, kuri buvo neatsiejama nuo laisvės kovų visų priespaudų metais.
Kaip manote, kodėl dabar susiklostė tokia situacija ir kaip Lietuvos tikintiesiems joje išgyventi?
-Karo metu vyksta ir propagandinis karas. Turime prisiminti, kad Bažnyčios mokyme yra neatsiejami du dalykai – ką tu skelbi ir kaip gyveni. Skelbti, kad gini krikščioniškas vertybes, bet elgtis priešingai, remti tą, kuris elgiasi priešingai, yra disonansas. Neįmanoma žudyti žmonių, bombarduoti bažnyčių ir sakyti, kad skelbiu kažkokias vertybes.
Tas pačias krikščioniškas vertybes, tą patį Bažnyčios mokymą gina ir Europos, ir Ukrainos vyskupai.
Šioje kovoje popiežius, Rusiją paaukodamas Nekaltajai Marijos Širdžiai, parodė, kad tai yra kvietimas į asmeninį atsivertimą. Krikščioniškos vertybės nėra teorinės, kabančios ore, jos ateina iš kiekvieno žmogaus. Atsivertimas ir malda yra stipriausi ginklai, kuriuos mes turime šioje kovoje.
Paminėjote popiežių. Kalbėdamas apie mūsų laikmečio aktualijas jis neretai vartoja ideologinės kolonizacijos terminą. Gal galite plačiau paaiškinti apie ką būtent kalba popiežius ir kokias grėsmes jis įžvelgia?
-Ideologinė kolonizacija – tai gerų idėjų iškraipymas asmens ar ideologijos naudai. Pavyzdžiui, tai atsispindi ir Putino kalbose, kad, neva, nebuvo Ukrainos. Jis taip nori perrašyti istoriją. Toks pat pavyzdys yra ir marksizmas. Kur, neva, norint apsaugoti eilinį žmogų, darbininką, sukuriama ideologinė sistema, kurioje pasiekiamas priešingas rezultatas, nei propaguota iš pradžių.
Popiežius dabar kalba apie Vakaruose propaguojamas ideologines sistemas ir jų plėtrą. Pavyzdžiui, cancel kultūra. Beje, tai panašu į tai, ką pasakė Putinas apie Ukrainą. Žvelgiama atgal į istoriją, bandoma sukurti savą jos interpretaciją ir priversti visus kitus ją priimti.
Ideologinė kolonizacija – tai gerų idėjų iškraipymas asmens ar ideologijos naudai.
Tą matome ateinant ir su LGBT ideologija, kuri irgi prasideda nuo geros idėjos, jog reikia gerbti kiekvieną žmogų, nepaisant jo orientacijos, rasės, kalbos… Tačiau bandymas iš to padaryti sistemą ir priversti kitus ta sistema gyventi, atimti iš šeimos teisę ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, jau ją iškreipia.
Mes tą matome net valstybiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, JAV prezidentu būnant B. Obamai, USAID, valstybės organizacija, kuri teikia užsieniui paramą, įsteigė vicepirmininko poziciją, atsakingą už LGBT klausimus. Iš Afrikos vyskupų gauname žinių, kad daugelis tų šalių vyriausybių yra verčiamos įdiegti tą ideologiją mainais už humanitarinę pagalbą, maistą. Taigi, gyvybiškai būtina pagalba šaliai siejama su ideologijos priėmimu. Tai ir yra ideologinė kolonizacija, apie kurią įspėjo ir popiežius.
Pasaulyje vykstančius procesus Jūs matote kiek iš kitokios perspektyvos nei dauguma mūsų. Pernai buvote išrinktas Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininku. Ką reiškia ta pozicija asmeniškai Jums, ką ji reiškia Lietuvai?
-Manau, kad pirmiausia tai yra Lietuvos pripažinimas tiek europiniu mastu, tiek Bažnyčios gyvenime. Lietuvos pripažinimą rodo ir faktas, kad šiuo metu Lietuvoje turime du kardinolus.
Man asmeniškai tai yra dar viena tarnystė ir nemažas iššūkis. Ypač šiuo metu, kai vyksta Bažnyčios Sinodas. Jis vyksta kiekvienoje vyskupijoje, kiekvienoje šalyje. Po to vyks kontinentiniai suvažiavimai, Europos vyskupų konferencijos tarybai yra pavesta organizuoti tą kontinentinį lygį.
Kaip žinia, įvairios vyskupų konferencijos, įvairios šalys turi savo kultūrą, savo žvilgsnį į politinį, socialinį ir Bažnyčios gyvenimą. Dialogas tarp visų tų šalių tampa sudėtingas.
Tačiau didžiausias iššūkis yra karas Ukrainoje. Nemažą dalį darbo ir tarnystės Europos lygmeny užima darbas su tų šalių vyskupų konferencijomis, kurias palietė karas. Ukrainą tiesiogiai, kitas šalis – priimant pabėgėlius, teikiant pagalbą.
Kuo svarbi Europai gali būti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje patirtis?
-Kaip ir kiekvienas krikščionis, kuris ateina su savo patirtimi, su savo tikėjimu ir jį liudija savo gyvenimu, veikimu, taip ir kiekviena tauta, kiekviena Bažnyčia ateina į visuotinės Bažnyčios gyvenimą atsinešdama savo dovanas.
Popiežius Pranciškus viešėdamas Lietuvoje liudijo mūsų patirties, mūsų šaknų svarbą. Su ta savo istorija mes ir ateiname į dialogą. Mes turime patirtį, ką reiškia būti Bažnyčia, kuri kenčia. Bet mes esame ne vieni. Kitos šalys irgi turi labai stiprias patirtis, persekiojimų patirtis. Patirtis, kuriose Caritas organizacijos veikia šelpdamos kitus, evangelizuodamos. Tokie liudijimai yra stiprūs, todėl labai svarbu dalintis ta patirtimi, liudyti savo tikėjimą ir šiandienos pasaulyje.
Nepaisant skaudžių šio laikmečio išbandymų – pandemijos, karo Ukrainoje, šiemet minime Lietuvos katalikams ypatingą sukaktį – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos – 50-etį. Gimėte ir augote JAV. Gal prisimenate, kada pirmą kartą sužinojote apie LKBK? Kaip į jos skleidžiamas žinias būdavo reaguojama ir kaip vertinama?
-Kai tik pirmieji LKBK numeriai pasiekė JAV, jie pasiekė ir mūsų namus. Taigi, apie Kroniką ir jos perduodamas žinias žinojau jau pačioje paauglystės pradžioje. Mano tėvai turėjo ryšių su žmonėmis, kurie veikė Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos organizacijoje.
Nors žinios iš Kronikos pirmiausia buvo skleidžiamos lietuvių bendruomenėse, lituanistinėse mokyklose, organizacijoje, per ateitininkus, vėliau jos pasiekdavo ir platesnį ratą.
Pamenu, kaip teko dalyvauti informacijos apie tikinčiųjų persekiojimus sklaidoje. Platindavome į anglų kalbą išverstus Kronikos numerius. Kasmet su šeima ir kitais lietuviais dalyvaudavome Religinio švietimo kongrese, kurį organizuodavo Los Andželo arkivyskupija. Ten rinkdavosi apie 10 tūkst. tikybos mokytojų iš visos pietinės Kalifornijos. Ten irgi skleidėme žinias iš Kronikos.
Žmonės domėjosi ta informacija, daugelis nebuvo nieko apie tai girdėję. Tuo metu mus ir pasiekė žinios apie kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus suėmimą bei įkalinimą. Mes dalijome jų nuotraukas ir kvietėme žmones melstis už juos bei visus persekiojamus dėl tiesos skleidimo. Ta žinia nuaidėjo gana plačiai. Kronika iš tiesų turėjo didžiulę reikšmę skleidžiant tiesos žinią.
Gyvename laisvoje ir demokratinėje valstybėje, tačiau, matyt, ir mūsų kartai Kronika gali duoti vertingų patirčių. Kokią Kronikos leidėjų ir platintojų patirtį svarbu ir prasminga prisiminti ir perimti jaunajai kartai?
-Kronikos leidėjai pirmiausia buvo labai iniciatyvūs žmonės. Jie matė neteisybę ir patys ėmė ieškoti būdų bei galimybių skleisti tiesą. Ir tikėjo, kad tiesa juos ir mus išlaisvins. Perskaitę anuometinės Sovietų Sąjungos konstituciją ir joje radę religijos laisvę, jie ėmėsi iniciatyvos pristatyti sovietų nusikaltimus ne tik užsienyje gyvenantiems, bet sovietų valdžiai. Jie drįso kalbėti tiesą, žinodami, kad tai turi savo kainą.
Tai yra žinia ir mūsų laikų žmonėms, kad atsistojus tiesos pusėje dažnai tenka sumokėti savo kainą. Kronikos leidėjai paliudijo, kad reikia būti pasiruošusiems aukotis dėl tiesos ir laisvės. Jie tikėjo, ką mes, kaip krikščionys, tikime: kad egzistuoja tiesa, kuri gali mus išlaisvinti.
Šiandienos visuomenėje daug kas nori sukurti savo tiesą, save ir savo pasaulį, taip, kaip jiems atrodo, kad yra gerai, bet yra pasirengę nukrypti nuo objektyvios tiesos.
Šiandien daug kas neigia, kad yra objektyvi tiesa, tačiau Bažnyčia mokė ir moko, kad objektyvi tiesa yra – ir tai yra Jėzus Kristus. Jo apreikštoji tiesa yra mūsų kelias į laisvę. Todėl Šventojo Rašto žodžiai „Tiesa jus išlaisvins“ yra apreiškimas apie žmogų ir jo tikrą esmę, jo kelią į laisvę. Kronikos rengėjai ir skleidėjai yra to pavyzdys ir kvietimas gyventi pagal tuos principus ir šiandien.
Dėkoju už pokalbį.
Ideologinė LGBT kolonizacija – tai gerų idėjų iškraipymas asmens ar ideologijos naudai?
Apgailėtina, bet Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas
arkivyskupas Gintaras Grušas apie LGBT įtaką katalikiškai Lietuvai nepateikė aiškios ir tvirtos nuomonės.
Turėtų būti ne CANCEL culture, o NUŽUDYTA kultūra. Eufemizmas „cancel” paslepia tikrąją prasmę. „Cancel” reiškia „panaikinti, paskelbti negaliojančiu”. Jei pamatinis visuomenės toks dalykas kaip kultūra yra panaikintas, tai vadinkime daiktus tikrais vardais ir verskime ne pažodžiui, o tuo, ką jis iš tiesų reiškia tautai- nužudyta kultūra. Viskas. Toliau chaosas, sumaištis ir tautos bei tautų išsigimimas; po žemę vaikštinės, judės, krutės šlykštūs zombiai.