Vilniaus forumas: neteisėtas ir neskaidrus Lukiškių aikštės konkursas turi būti anuliuotas

Nacionalinio Lietuvos valstybės intereso nepaisančios, šališkai suburtos ekspertų komisijos priimtas sprendimas dėl konkursinio Lukiškių aikštės projekto yra natūralus ir neišvengiamas jau daugiau kaip du dešimtmečius aukščiausiu politiniu lygmeniu vykdomo Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo rezultatas, išduodantis logiškas ir dėsningas antivalstybinių veikėjų pastangas ištirpinti lietuvių tautą multikultūrinėje, paneuropinėje visuomenėje, o Lietuvos valstybę paversti savo valstybingumą praradusia Europos Sąjungos teritorine provincija. Lietuvos valstybingumo ženklų pašalinimas iš Sausio 13-osios minėjimo simbolikos, pakeičiant juos abstrakčiu ir nieko bendra su Gynėjų diena neturinčiu neužmirštuolės žiedu, grubus lietuvių kalbos stūmimas iš viešosios erdvės į privataus ir buitinio vartojimo sritį, lituanistikos studijų apimties ir statuso siaurinimas akademinėje sferoje, nuolatiniai ir vis įžūlesni išpuoliai prieš Laisvės kovotojus, bei patyčios iš pasipriešinimo judėjimo – tai tik keletas šios išvalstybinimo politikos apraiškų, kurių šiandien dažnai jau nebesivarginama slėpti.

Tokios antivalstybinės politikos kontekste, Vilniaus forumas deklaruoja savo poziciją, kad organizuotas konkursas buvo neteisėtas, nedemokratiškas ir neskaidrus, o jo rezultatą nulėmė beveidžių biurokratų, o ne Lietuvos piliečių valia sudaryta komisija, kurios absoliučią daugumą sudaro asmenys, atvirai besivadovaujantys antitautinėmis ir antivalstybinėmis pažiūromis. Toks įsitikinimas yra grindžiamas faktu, jog organizuojant paminklo konkursą buvo šiurkščiai paminta Seimo išsakyta valia ir reprezentatyvioje apklausoje aiškiai išreikšta daugumos piliečių nuomonė dėl jiems priimtino paminklo. Tai leidžia tvirtinti, kad organizuodamos konkursą Kultūros ministerija, Vilniaus savivaldybė ir Šiuolaikinio meno centras iš esmės uzurpavo suverenias tautos galias. Vilniaus forumo poziciją patvirtinta ir tai, jog nedemokratiškas, neteisėtai suorganizuotas konkursas nuo pat savo pradžios vyko neskaidriai, nes balsavimo procedūra paliko plačias galimybes klastoti piliečių valią.

Vilniaus forumas, pasmerkdamas konkursu siūlomą Laisvės kovas įprasminti turintį monumentą kaip menkinantį ir griaunantį Lietuvos valstybingumo idėją, ir atsižvelgdamas į tai, jog konkursu buvo nusikalstamai supriešinta visuomenė, o jo rezultatai gali būti traktuojami kaip Valstybės idėjos ir Laisvės kovotojų atminimo paniekinimas bei tyčinis visuomenės kiršinimas, deklaruoja savo poziciją, kad konkurso rezultatai turi būti panaikinti, bei privalo būti suorganizuotas naujas, visuomenės atstovų stebimas ir kontroliuojamas Lukiškių aikštės valstybinio įprasminimo projekto konkursas.

Lukiškių aikštės valstybinė reikšmė

Lukiškių aikštėje ir jos prieigose okupaciniai režimai žudė ir kankino kovotojus už Lietuvos laisvę. Todėl ši aikštė užima ypatingą vietą Lietuvos istorijoje ir lietuvių tautinėje-valstybinėje sąmonėje. Dėl Lukiškių aikštės ypatingos simbolinės reikšmės jos įprasminimas dėsningai tampa išskirtinės svarbos istorijos ir kultūros politikos klausimu.

Vilniaus Lukiškių aikštės įprasminimo ir sutvarkymo principai

Lukiškių aikštės sutvarkymas nėra eilinis miesto erdvės tvarkymo projektas; Lukiškių aikštė privalo būti įprasminama ir tvarkoma vadovaujantis principais, išplaukiančiais iš jos ypatingo statuso. Šie principai yra tokie:

• aikštė turi būti įprasminama ir tvarkoma taip, kad imtų funkcionuoti kaip svarbiausia memorialinė ir reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė;

• utilitarinė ir rekreacinė aikštės funkcijos turi būti laikomos mažiau svarbiomis už simbolinę, patriotinę-auklėjamąją ir reprezentacinę funkcijas;

• aikštė turi būti įprasminama ir tvarkoma taip, kad įgyvendintas sprendimas galėtų tarnauti šimtmečius;

• aikštė neturi būti atiduota nekontroliuojamai menininkų ir architektų „saviraiškai“, „įsiamžinimui“, neturi būti paversta modernistinių meninių ir architektūrinių eksperimentų bei madų poligonu;

• aikštėje turi būti pastatytas monumentas, įprasminantis kovotojų už Lietuvos politinę laisvę auką, Lietuvos tūkstantmetę istoriją ir valstybingumą; toks monumentas turi dominuoti aikštės erdvėje, negali būti minimalistinis arba nukištas į aikštės pakraštį; monumento meninė raiška neturi stebinti ir šokiruoti; meninis sprendimas turi būti profesionalus, turtingas simbolinių prasmių, tačiau suprantamas ir priimtinas plačiajai visuomenei.

Esama Lukiškių aikštės įprasminimo ir sutvarkymo būklė

LR Seimas yra priėmęs du dokumentus dėl Lukiškių aikštės įprasminimo ir sutvarkymo. Seimas 1999 m. vasario 11 d. nutarime nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ nustatė, kad „Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.“ 2017 m. balandžio 27 d. rezoliucijoje Seimas „prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra“ ir „ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.“

Šie Seimo dokumentai iš esmės atitinka aukščiau pristatytus Lukiškių aikštės įprasminimo ir sutvarkymo principus bei išreiškia visuomenės ir laisvės kovotojų valią.

Vyčio paramos fondas daug nuveikė populiarindamas patriotinę Vyčio memorialo idėją ir kovodamas prieš abstrakčių ir išprasmintų meninių akcentų brukimą. Tačiau fondo pasirinktas projektas kol kas nėra pakankamai aukštos meninės kokybės, todėl negali atlikti valstybės pagrindinės reprezentacinės aikštės memorialo funkcijos ir neturėtų būti įgyvendinamas.

Viešai deklaruojantys savo kosmopolitines ir antivalstybines pažiūras kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius, ignoruodami visuomenės, Seimo ir laisvės kovotojų valią, nuosekliai ir atvirai veikia idant Lukiškių aikštėje neatsirastų ilgaamžį Lietuvos valstybingumą ir kovą už politinę valstybės laisvę liudijantis memorialas. Paskutiniais mėnesiais prisidengus tariama rekonstrukcija Lukiškių aikštė buvo sąmoningai sudarkyta tam, kad iš anksto būtų sutrukdyta sutvarkyti ją kaip valstybės reprezentacinę aikštę, taip pakertant galimybes joje tinkamai įkomponuoti valstybingumo simbolius. Prisidengus šališkai parinkta politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją atmetančių ekspertų komisija vietoje tokio memorialo bandomi įbrukti abstraktūs ir išprasminti aikštės meniniai-architektūriniai akcentai. Lapkričio 27 dieną šių ekspertų komisija paskelbė neteisėto ir surežisuoto konkurso sprendimą, kuriuo bandoma legitimuoti ideologinį apsisprendimą neleisti aikštėje atsirasti valstybingumo ir patriotizmo simboliui. Tokia minėtų politikų veikla rodo jų nedemokratiškas nuostatas ir panieką šalies piliečiams. Šitoks elgesys taip pat atskleidžia ir tikrąjį – atsainų ir niekinantį – požiūrį į Lietuvos valstybę, kovose už jos laisvę patirtas kančias ir šalies patriotų sudėtas gyvybės aukas. Manipuliuojant paminklo koncepcija vykdomas ideologinis ir politinis mėginimas nuslėpti arba iškreipti kovos už laisvę tikrąjį tikslą ir prasmę.

Vykdomas aikštės „sutvarkymas“ ir „konkursas“ yra ideologinis išpuolis prieš Lietuvos valstybę ir vertintinas kaip sąmoningas mėginimas toliau griauti Lietuvos visuomenės istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę. Šio sumanymo iniciatoriams ir vykdytojams turi kristi ne tik moralinė ir politinė, bet ir teisinė atsakomybė už šį antivalstybinio istorinio, kultūrinio ir politinio vandalizmo aktą.

Sprendimai, būtini tinkamam Lukiškių aikštės įprasminimui ir sutvarkymui

Būtina pripažinti, kad tinkamai įprasminti ir sutvarkyti Lukiškių aikštės iki valstybingumo atkūrimo šimtmečio jubiliejaus yra neįmanoma. Būtina stabdyti visus pradėtus įgyvendinti aikštės sutvarkymo ir įprasminimo projektus tol, kol bus parengtas vieningas, visuomenę ir specialistus tenkinantis sprendimas.

Nepaisant neišvengiamos gaišaties ir didelių išlaidų, aikštė turi būti iš naujo sutvarkyta taip, kad atitiktų valstybės reprezentacinės aikštės reikalavimus. Aikštė turi išlaikyti jai būdingą urbanistinį centruotumą. Jai pertvarkyti būtinos lėšos turi būti teismine tvarka išieškotos iš aikštę sudarkiusių valstybės ir miesto savivaldybės politikų bei pareigūnų.

Vieningą Lukiškių aikštės įprasminimo ir sutvarkymo sprendimą turi parengti autoritetinga komisija, sudaryta iš architektūros ir meno profesionalų, Seimo, Vilniaus savivaldybės, Bažnyčios ir laisvės kovotojų bei patriotinių organizacijų atstovų, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo. Komisija turėtų dirbti tiek laiko, kiek reikės. Parengtas projektas turi būti priimtinas visuomenei ir laisvės kovotojams. Visuomenei ir laisvės kovotojams nepriimtini projektai turi būti pripažinti nesėkmingais ir negali būti įgyvendinami.

Seimas turėtų grįžti prie Lukiškių aikštės įstatymo projekto, kurį vetavo prezidentas V. Adamkus, priėmimo. Taip pat Seimas turi grįžti prie istorijos politikos įstatymo ir įsteigti instituciją, užtikrinančią valstybės ir Tautos interesus atitinkančios istorijos politikos įgyvendinimą.

Nuo aikštės įprasminimo ir tvarkymo reikalų turi būti nušalinti politikai ir ekspertai, kurie iki šiol sabotavo Seimo ir piliečių valią dėl Lukiškių aikštės įprasminimo. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson turi nedelsiant atsistatydinti arba būti atstatydinta, o Vilniaus meras privalo atsistatydinti iš užimamų pareigų už Tautos ir jos atstovybės – Seimo – valios ignoravimą, už nesugebėjimą valstybės nepriklausomybės šimtmečio įamžinti deramu monumentu, už dar vieno valstybės simbolio – Gedimino kalno gėdingą nepriežiūrą, už netinkamą Lietuvos paveldo saugojimą.