Nepaisant Seimo sprendimu aiškiai išreikštos jo atstovaujamų šalies piliečių valios ir šį sprendimą plačiai remiančios visuomenės apklausos rezultatų, dar 1999 m. numatytas paminklas kovojusiems ir kritusiems už Lietuvos laisvę didvyriams iki šiol nepastatytas. Nesibaigiančios diskusijos dėl jo koncepcijos ir atviros Kultūros ministrės bei kai kurių Vilniaus savivaldybės politikų pastangos neleisti, kad aikštėje atsirastų Lietuvos valstybingumą simbolizuojantis bei teigiantis paminklas išduoda viešai neįvardijamą ideologinę ir politinę vis aštrėjančio ir visuomenę skaldančio konflikto potekstę.
Vyčio ir kitų Tautos laisvės ir nepriklausomos Valstybės idealus primenančių paminklinių ženklų statymo priešininkai nuosekliai ir atvirai, nors nevisada sąmoningai, vadovaujasi antitautine ir antivalstybine ideologija. Ši ideologija skelbia, kad Europos tautos ir jų sukurtos nacionalinės valstybės yra istorinės atgyvenos. Įvairiais būdais siekiama iš jų piliečių istorinės atminties ištrinti pačias tautos ir valstybės sampratas.
Ir Lietuvoje uoliai vykdoma ištautinanti ir išvalstybinanti istorijos politika iš esmės yra sovietmečiu vykdytos politikos tęsinys. Skirtumas tik tas, kas tada Tautos politines aspiracijas ir valstybingumo tradiciją primenantys paminklai ir simboliai buvo tiesiog uždrausti, o dabar jie stumiami į viešojo gyvenimo ir piliečių istorinės atminties paribius keičiant juos su ilgaamžiu lietuvių tautos valstybingumu ir jo gynimu nieko bendro neturinčiais ir jų atmintį užgožiančiais abstrakčiais ir išprasmintais ženklais. Ši politika ypač akivaizdžiai atsiskleidė konflikto dėl Lukiškių aikštės memorialo kontekste. Daroma viskas, kad Lietuvos sostinės širdyje neatsirastų reprezentacinė valstybės aikštė. Kultūros ministrės L. Ruokytės-Jonsson ir ypač Vilniaus mero R. Šimašiaus pastangos ignoruoti visuomenės, Seimo ir laisvės kovotojų valią, perduodant šio klausimo sprendimą šališkai parinktai politiškai suverenios tautos ir nacionalinės valstybės idėją atmetančių ekspertų komisijai ne tik rodo jos nedemokratiškas nuostatas ir panieką šalies piliečiams. Šitos elgesys atskleidžia ir tikrąjį – atsainų ir niekinantį požiūrį į Lietuvos valstybę, kovose už jos laisvę patirtas kančias ir šalies patriotų sudėtas gyvybės aukas. Manipuliuojant paminklo koncepcija vykdomas ideologinis ir politinis mėginimas nuslėpti arba iškreipti kovos už laisvę tikrąjį tikslą ir prasmę. Visuomenei mėginant primesti įvairius paminklo pakaitalus ir surogatus be aiškių valstybingumo žymenų trinama Lietuvos piliečių atmintis ir suvokimas, kad laisvė, dėl kurios šimtmečius kovojo ir krito Lietuvos didvyriai, jiems pirmiausia buvo ne tik asmeninės materialinės gerovės gebančio siekti ,,globalaus“ baudžiauninko „laisvė“ klajoti po pasaulį ieškant sotesnio duonos kąsnio, bet didžiausia – savarankiškos ir orios lietuvių tautos bei jos kurtos nepriklausomos ir išdidžios Lietuvos valstybės ir kiekvieno jos piliečio religinė, moralinė ir politinė laisvė. Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę privalo nedviprasmiškai priminti ir liudyti būtent tokios visavertės ir kilnios, o ne siauros ir merkantiliškos laisvės siekį.
Viešai deklaruojančios savo kosmopolitines nuostatas ir praktiškai besivadovaujančios ,,globalios Lietuvos“ samprata kultūros ministrės elgesys liudija, kad tokia Tautos, Lietuvos valstybės ir laisvės vizija jai yra nesuprantama. Susvetimėjusi savo tautai ir šaliai „pasaulio pilietė“ ne tik turėtų nedalyvauti sprendžiant paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje klausimą. Kaip abejingas lietuvių kultūrai ir todėl iš pincipo nepajėgiantis tinkamai suprasti jos plėtros poreikių asmuo ji privalėtų atsistatydinti arba būti nedelsiant atleista iš užimamų pareigų.
Paminklo laisvės kovotojams koncepcija ir meninis įgyvendinimas turi atitikti ne antivalstybiškai mąstančios serviliškos valdžios užgaidas, bet tautinę ir valstybinę sąmonę išsaugojusių ir Lietuvos nepriklausomybę pasiryžusių ginti patriotiškų piliečių valią. Iškilus būtinybei tokio paminklo vizijos sutelktas gynimas privalo tapti ryžtingo visuomenės pasipriešinimo Lietuvos ideologinių naikintojų užmačioms pirmuoju žingsniu.
Vilniaus forumo organizacinė grupė
Peticijos, pareiškimai, reikalavimai atstatydinti visus Lukiškių aikštės darkytojus (ir užsakovus ir vykdytojus) – būtini, reikalingi, bet tik pirmieji žingsniai. Kodėl beveik negirdime ir nematome patriotiškai mąstančių architektų, skulptorių parengtų alternatyvių aikštės sutvarkymo ir valstybę reprezentuojančio monumento su memorialiniais akcentais projektų, jų vizualizacijų, maketų? Tik vienas A. Každailis prabyla, o kur kiti? Laukiame jų pasiūlymų projektų, komentarų. Manau, neužtenka sakyti, kad tauta pasisako už Vytį. Reikia parodyti, kaip tą idėją deramai ir meniškai realizuoti.
Ir Savivaldybės brukamas dr. J. Basanavičiaus paminklas, manau, labai prastas, nevykęs, nieko nesako, kad šis žmogus yra tituluojamas Tautos patriarchu, pirmininkavo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos tarybos posėdžiui, yra Vasario 16 akto signataras. Dėl dr. Basanavičiaus paminklo irgi reikėtų protestuoti.
Peticijos, pareiškimai, reikalavimai atstatydinti visus Lukiškių aikštės darkytojus (ir užsakovus ir vykdytojus) – būtini, reikalingi, bet tik pirmieji žingsniai. Kodėl beveik negirdime ir nematome patriotiškai mąstančių architektų, skulptorių parengtų alternatyvių aikštės sutvarkymo ir valstybę reprezentuojančio monumento su memorialiniais akcentais projektų, jų vizualizacijų, maketų? Tik vienas A. Každailis prabyla, o kur kiti? Laukiame jų pasiūlymų projektų, komentarų. Manau, neužtenka sakyti, kad tauta pasisako už Vytį. Reikia parodyti, kaip tą idėją deramai ir meniškai realizuoti. Architektų K. Akelaičio ir Čaikausko projektas, mano nuomone, chaotiškas ir todėl nepriimtinas.
Ir Savivaldybės brukamas dr. J. Basanavičiaus paminklas, manau, labai prastas, nevykęs, nieko nesako, kad šis žmogus yra tituluojamas Tautos patriarchu, pirmininkavo nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos tarybos posėdžiui, yra Vasario 16 akto signataras. Dėl dr. Basanavičiaus paminklo irgi reikėtų protestuoti.