Lietuvos centrinio valstybės archyvo išsaugotoje nuotraukoje – pirmoji Lietuvos Resublikos Vyriausybė Vilniuje 1918-aisiais.
Iš kairės: Švietimo ministerijos valdytojas J. Yčas, teisingumo ministras P. Leonas, Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, finansų, prekybos ir pramonės ministras bei susisiekimo ministras M. Yčas, žemės ūkio ir valstybės turtų ministras J. Tūbelis, vidaus reikalų ministras V. Stašinskas.
„Lietuvos piliečiai! […] Nuo šios dienos mes patys imsime Lietuvą valdyti. Valstybės Taryba rūpinsis lygiai visais Lietuvos piliečiais, neskirdama nei kalbos, nei tikybos, ne lyties. Dabar ji jau kuria savąją valdžią, kuri sudarys valstybės įstaigas ir sutvarkys krašto savivaldybę. Darbo tik pradžia.“
– tokiais žodžiais prieš 105 metus kreipėsi į krašto visuomenę 1918-ųjų lapkričio 11-ąją sudaryta Augustino Voldemaro Vyriausybė ir Antano Smetonos vadovaujamas Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumas.
Iš tą dieną vykusio Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolo:
„Stulginskis: Apsaugos klausimu reikalinga kuo didžiausias greitumas. […] Reikia gauti ginklų ir sudaryti tam tikrą ūpą sodžiuje.
[…]
Alekna: Ginklų mes turime gauti ar legaliu ar nelegaliu būdu.
[…]
Šaulys: Pavesti apsaugos projekto sudarymą Ministerių Kabinetui.“
Jurgio Šaulio pasiūlymas priimamas – tik ką sudaryta pirmoji Vyriausybė įpareigojama užtikrinti krašto gynybą.
Ir vis dėlto pirmajam Ministrų Kabinetui rūpėjo atkurti ne tik Lietuvos kariuomenę, bet ir Vilniaus universitetą.
Mat, ir į kariuomenę, ir į universitetą tuo metu žiūrėta kaip į būtinas Lietuvos Respublikos atramas, kaip į jos išlikimo garantus.
„Dar ligi šiol Lietuvos gyventojai atsimena tą laiką, kada Vilnius buvo Lietuvos Atėnais. […] Universitetas turėtų būti atgaivintas jau nuo Naujų Metų, kad galima būtų pradėti Universiteto turtų grąžinimo darbą. Jaunuomenė laukia Universiteto,“
– kalbėjo Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas 1918-ųjų lapkričio 29-ąją Lietuvos Valstybės Tarybai pristatydamas Vilniaus universiteto statuto projektą.
„Ne pirmą universitetą mes kuriame Vilniuje. […] Mes turime pasirodyti prieš savo šalį ir pasaulį su tokiu universiteto sumanymu, kurio nieks negalėtų pajuokti. […] Gudų literatūros katedra būtinai reikalinga ir mūsų literatūrai nušviesti, ir pilietiškumo žvilgsniu. Mane stebina, kad čia nėra hebrajų kalbos ir literatūros. Nėra latvių kalbos katedros – tai yra būtinai mums reikalingas dalykas,“
– tame Valstybės Tarybos posėdyje teigė Mykolas Biržiška.
„Mūsų mažumos turėtų rasti universitete šilumos. Tam tikslui reikėtų dviejų katedrų – gudų ir lenkų,“
– sakė Tarybos posėdyje Stasys Šilingas.
Ir ištraukėlė iš tą pačią dieną vykusio Ministrų Kabineto posėdžio protokolo:
„29/XI 1918 m.
J. Yčas praneša, kad yra gera proga gan pigiai nupirkti būsimajam Lietuvos Universitetui reikalingas bakteriologijos ir chemijos laboratorijas, prašo asignuoti tam tikslui reikalingą sumą.
Nutarta: asignuoti nupirkimui minėtųjų laboratorijų tam reikalingą sumą…
J. Yčas referuoja, kad Rusijoje randasi išgabentų iš Lietuvos daugybė brangių mums senovės palikimų, kaip tai: dailės istoriškų ir archeologiškų dokumentų ir daiktų, kurie, be abejonės, yra Lietuvos nuosavybė ir turi būti grąžinami Lietuvai. […]
Nutarta: asignuoti 15 000 rublių minėtam reikalui; atgabenimu gi daiktų iš Rusijos pasirūpinti tada, kai pagerės tam sąlygos.“
Beje, dar 1905 metais į pirmąjį suvažiavimą Vilniuje susirinkę lietuvių mokytojai pasisakė už Lietuvos politinės laisvės ir Vilniaus universiteto atkūrimą. Tuo metu įsteigta Lietuvos mokytojų sąjunga „Varpe“ (1905, nr. 9/10) publikuotuose savo „nusprendimuose“ skelbė:
„Mokytojai-lietuviai susivažiavę Vilniuje išdirbo šiuos mokytojų susivienijimo pamatus:
[…]
Susigrąžinimas ir nacionalizacija Vilniaus universiteto.
[…]
Kova už politišką Lietuvos laisvę…“
Vis toji pati, dar XVI amžiaus Lietuvoje išpažinta ir teigta, lietuvių laisvės ir mokyklos, laisvės ir universiteto jungtis.
