Vengiau apie tai kalbėti viešai. Šeimoje mes iki šiol apie tai nekalbame – su vyru mums taip lengviau“, – pasakoja Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja. Su vaiko dingimu asmeniškai susidūrusi moteris tvirtina: žmonių dingimas Lietuvoje – dinamiška didelio masto problema.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Policijos departamentas praneša, kad per pirmus aštuonis šių metų mėnesius Lietuvoje buvo paskelbtos beveik 2000 asmenų paieškos, iš jų daugiau nei 60 proc. sudaro neaiškiomis aplinkybėmis dingę nepilnamečiai.
– Prieš dvidešimt metų be žinios dingo jūsų sūnus. Vis dar gyvenate laukimu?
– Akimirką, kai sužinai, kad dingo tavo vaikas, susimaišo ir protas, ir diena su naktimi. Tas, kuris nėra atsidūręs tokioje beviltiškoje situacijoje, niekada nesupras to skausmo. Be Dievo pagalbos aš neišgyvenčiau ir nesusitaikyčiau su tuo. Šeimoje iki šiol apie tai nekalbame – su vyru mums taip lengviau. Visada bijojau, kad niekas nepaklaustų, kur yra mano vaikas. Žmonės atrado naują terpę apkalboms, kiekvienas sutiktasis bandė išreikšti užuojautą, bet ne svetimo gailesčio man reikėjo tuo metu. Mums teko persikelti gyventi į kitą rajoną – visa tai vien dėl to, kad išvengčiau klausimo, ar sūnus jau atsirado. Ėmiau kaltinti visus aplinkui – atsitikus nelaimei taip daro dauguma tėvų. Nuo pat sūnaus dingimo 1999-aisiais pradėjau dirbti Šeimų pagalbos centre, į kurį kreipiasi tą patį likimą patyrę tėvai. Dabar matau, kad dauguma jų nesupranta, jog dėl vaiko dingimo visada kalčiausi patys tėvai. Aš tai suvokiau tik praėjus beveik 20 metų po nelaimės ir dabar stengiuosi išaiškinti šeimoms, kas yra daroma blogai jose, kad iš jų vaikai dingsta.
– Kaip kinta be žinios dingusių vaikų mastas Lietuvoje?
– Pagalbos skambučių į mūsų centrą dažnėja kasmet. Per 2013 metus, oficialiais duomenimis, Lietuvoje vaikai sudarė daugiau nei 40 procentų visų dingusiais paskelbtų asmenų. Per 2014 metus dingę vaikai sudarė jau daugiau nei 48 procentus dingusiųjų. Praeitais metais šis rodiklis dar labiau šoktelėjo – iš visų be žinios dingusių asmenų net 67 procentus sudarė vaikai. Skaičiai šiurpinantys, bet skambučių į mūsų centrą statistika yra mažesnė, nes dėl per menko finansavimo ir menkos reklamos toli gražu ne visos šeimos žino apie mūsų pagalbos linijos egzistavimą. Todėl mūsų sukaupti duomenys yra šiek tiek mažesni už policijos vedamą statistiką – per 5 mėnesius sulaukėme beveik 300 skambučių su prašymu padėti.
– Kokios dažniausios vaikų dingimo aplinkybės?
– 90 proc. visų nepilnamečių – pabėgę, pasimetę ar pagrobti vaikai. Dažniausia vaiko dingimo priežastis – slaptas pabėgimas iš namų. To labai laukia nusikaltėliai – būdami puikūs psichologai, jie naudoja vaikus savo juodiems darbams atlikti: vaikai priverčiami prašyti išmaldos, vagiliauti iš parduotuvių ir žmonių, neretai įtraukiami į narkotikų tinklą. Kartais vaikai įvairiais tikslais yra išvežami į užsienį ir prigąsdinti po kelių dienų grąžinami atgal į Lietuvą, – atrodo, kad dingę jie niekur ir nebuvo, o papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko, jie bijo. Labai dažnai vaikų dingimo atvejai yra siejami su prekyba žmonėmis, seksualiniu išnaudojimu ar įtraukimu į kitas kriminalines veiklas. Dažnėja atvejų, kai vienas iš tėvų konflikto metu pagrobia vaiką ir išveža į užsieno šalis, tokias kaip Vokietija, Anglija ar Norvegija.
– Kodėl vaikai bėga iš namų?
– Vaikai bėga ne iš gero, ir šeimos nenori apie tai kalbėti. Svarbu paminėti, kad bėgti iš namų yra linkę ne tik vaikai iš globos namų, kaip dažnai yra manoma, bet ir vaikai iš pilnų, pasiturinčių ir net iš neva nepriekaištingų šeimų. Tai vyksta ir dėl smurto artimoje aplinkoje, ir dėl tėvų dėmesio stokos, ir dėl patyčių, per griežto auklėjimo.
Labai dažnai vaikai bėga iš tų šeimų, kuriose tėvai dažnai taiko įvairias bausmes: už netinkamą elgesį, vėlavimą, pažadų nevykdymą. Kartais mums skambina pats vaikas ir pasakoja, kad bijo grįžti namo, nes namie jo laukia įpykę tėvai.
Nebeliko ryšio tarp tėvų ir jų atžalų. Dabar tėvams svarbiausias dalykas – aprūpinti vaiką materialiai, kad jis nesijaustų balta varna tarp bendraamžių. Tačiau iš tikrųjų vaikui reikia kitų dalykų: daugiau meilės, supratimo, tėvų dėmesio. Bendraudama su tėvais nuolat kartoju, kad reikia daugiau kalbėtis su vaiku, – tai ir mano pačios, ir kitų tėvų pagrindinė auklėjimo klaida. Vaikas turi besąlygiškai pasitikėti savo šeima. Vaikas gali sausą duoną valgyti, tačiau jei bus mylimas ir jausis laimingas, niekada savo noru nepaliks šeimos.
– Kaip vyksta dingusio vaiko paieškos procesas?
– Pačia paieška užsiima policija. Dingus vaikui tėvai kreipiasi pagalbos linija 116 000 ir yra sujungiami su Bendrosios pagalbos centro specialistu, pastarasis užfiksuoja visą informaciją apie dingusį nepilnametį. Tuomet tėvai bendradarbiauja su mūsų psichologais. Ar tai truktų 15 minučių, ar keletą valandų, bendraujame su tėvais tiek, kiek jiems to reikia. Jei reikia pradėti paiešką tarptautiniu mastu, siunčiame užklausą į visas Europos šalis jungiančią sistemą „Amber alert“, kur vaiko paieška gali trukti 10-15 valandų. Savo centre sulaukiame pačių įvairiausių skambučių, jie priverčia prisiminti savo pačios patirtą skausmą. Ir verkiančius, ir agresyviai nusiteikusius tėvus kamuoja tas pats klausimas, kuris ir mane pačią lydi iki šiol: „Kur mano vaikas? Pasakykite, kur jis.“
– Kodėl Lietuvoje nėra įdiegta paieškos sistema „Amber alert“?
– Tarptautinė „Amber alert“ dingusių vaikų paieškos sistema Europos Sąjungoje veikia daugelį metų. Visur ši sistema pasitvirtino: vaiko nuotraukos iš karto rodomos per žinias, elektroniniuose reklamų stenduose, vitrinose ir kitur. Tai pati efektyviausia priemonė, padedanti rasti vaiką vos per kelias valandas. Buvo mėginta ją įdiegti ir Lietuvoje, tačiau Vidaus reikalų ministerijos teigimu, tam trūksta lėšų ir darbuotojų. Galime pasidžiaugti tik tuo, kad turime veikiančią pagalbos liniją. Tai nei gaisrinė, nei greitoji pagalba, todėl žmonės mano, kad nėra būtinybės žinoti apie tokią pagalbą tol, kol jiems nenutinka nelaimė. Valstybė skiria per mažai lėšų budintiems darbuotojams apmokyti ir išlaikyti. Todėl dabar centre dirba 15 savanorių, padedančių darbuotojams susitvarkyti su milžinišku emociniu krūviu.
– Kokie yra artimiausi jūsų pagalbos centro planai?
– Rugsėjo 22 dieną 10 val. Konstitucijos prospekte prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro atidengsime skulptūrą „Mama!“. Čia nebus vieta, kur žmonės turi nešti gėlių ir žvakių dingusiems vaikams atminti. Skulptūrą finansuoju iš savo šeimos lėšų, jai atidaviau visą savo širdį. Ši skulptūra – tai vaikas, kviečiantis mamą išgirsti jį. Noriu paskatinti tėvus daugiau dėmesio skirti savo vaikams – dialogas tarpusavyje yra vienintelė efektyvi prevencinė priemonė užkirsti kelią vaikų dingimui.
Tomas ŽILINSKAS, Vidaus reikalų ministras:
Reikėtų dar stiprinti koordinavimą, žinybų bendradarbiavimą tiek nacionaliniu, tiek savivaldos lygiais, ką mes ir darome. Patvirtintas planas sukurs naują, veiksmingesnį kovos su prekyba žmonėmis mechanizmą. Rengiant planą jis buvo derinamas su daugiau kaip 30 valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat su nevyriausybiniu sektoriumi. Tas dokumentas nėra iškaltas akmenyje, jis, manau, tikrai bus gyvas ir galėsime jį vis atnaujinti. Teko lankytis savivaldybėse, surinkti prie vieno stalo vienoje savivaldybėje dirbančių institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovus ir pastebėti, kad jie vieni kitus mato pirmą kartą. Tai kokia pagalba gali būti teikiama nukentėjusiesiems, jei įvairių žinybų atstovai, dirbantys vienoje savivaldybėje, net nepažįsta vieni kitų? Todėl vienas iš tikslų ir yra sukurti bendradarbiavimo bei koordinavimo tinklus.
