Visuomenės apklausos rodė, kad nesmarkiai pirmauja Hilari Klinton (Hillary Clinton). Laimėjo Donaldas Trampas (Donald Trump). Visuomenės apklausos rodė, jog „Brexit“ nepavyks. Bet pavyko. Gerokai apstulbindamas tuometinį Didžiosios Britanijos premjerą. Tad ko vertos apklausos, jei respondentai tiesos nepasako?
Donaldas Trampas ir Hilari Klinton. EPA-Eltos nuotr.
Protingi pasakų karaliai apsirengdavo skarmalais ir vaikščiodami gatvėse, turguose klausydavosi, ką pavaldiniai kalba. Dėl ko pyksta ir kuo džiaugiasi. Tad pasakose jau akcentuojamos pirmosios socialinės apklausos. Gyvas žmogus tiesiogiai klausosi kito gyvo žmogaus. Dabartiniai „karaliai“ klausosi tik statistikos ir patarėjų. Iš akademinės aplinkos. Lygiai taip pat atitrūkusių nuo žemės. Dabartiniai „karaliai“ mato žmones tik tiek, kiek iš paslaugiai atidaryto limuzino nukulniuoja į rūmus. Prezidentūrą, parlamentą ir t.t. Kartais – raudonu kilimu, dažniau – ne, bet spėja pamatyti tik fotoaparatų blykstes ir mikrofonus. Ir maloningai nusišypsoti.
Politinis gyvenimas yra teatras. Su teatrališkais rankų paspaudimais. Ir aptakiomis frazėmis. Tad žmonės, per ilgai užsibuvę valdžioje ir politikoje, pamažu tampa žmogiškai neįgalūs. Praradę socialines nuovokas. Kai tave metų metais supa tik saldžiabalsiai pataikūnai ir referentės, amsinčios ir prie „šventenybės“ neprileidžiančios interesantų, net patys jautriausi receptoriai atrofuosis. Kaip nenaudojama galūnė. Taip atsitiko H.Klinton. Taip atsitiko Deividui Kameronui (David Cameron). Taip atsitinka ir Lietuvoje. Kodėl šaipomasi iš Seimo naujokų? Nes jie dar natūralūs. Dar nevaidina. Jų kalboje dar nesigirdi maloningų intonacijų. Skirtingai nuo senbuvių, dar nesuvaidina „susirūpinimo“, „palankumo“, „teisėto pasipiktinimo“ ir t.t. O senbuvis Seimo narys – kaip gazuoto vandens automatas. Norėsi su sirupu – suvaidins su sirupu. O iš esmės liks tik skardinė dėžė. Trinktelėsi į skardą – tik kaktą susižeisi. O kitąkart padėjėjai per arti neprileis.
Visuomenės apklausos siekia visai kitokių tikslų. Sociologai nėra kvaili. Jie aiškiai supranta, kad piliečiai nemėgsta būti kamantinėjami. O mes, šiauriečiai, iš viso nelinkę svetimam žmogui atvirauti. Jei norime būti mandagūs, tai įsiklausome į klausiančiojo intonaciją. Ir atsakome į klausimą palankiai. Kad klausiančiojo neužgautume. Bet nebūtinai taip, kaip iš tiesų galvojame. Žmonės nelinkę sakyti, kiek iš tikrųjų uždirba, su kuo miega ir už ką balsuoja. Nebent ir klausiantis, ir respondentas būtų apgirtę. Štai tada gal ir ištrykštų tikroji visuomenės nuomonė. Tačiau, kaip žinia, apklausėjai atlieka darbą. O darbo metu svaigalai nevartojami.
Apklausos yra užsakomos. Nors užsakovams verčiau reikėtų kaip tiems pasakų karaliams išeiti į gatvę. Lietuva nedidelė. Ir pasivaikščiotų, ir pinigų sutaupytų. Kita vertus, apklausų rezultatais galima paveikti rinkėjus. Tarkime, prieš Seimo rinkimus paskelbti prognozę, jog mažiukės partijos surinks tik 0,45 proc. balsų. Rinkėjui gal ir norėtųsi pasirinkti mažiukę, tačiau, jei tokia prognozė, kam savo vienintelį balsą išmesti į balą. Tad apklausų tikslas – išdėlioti visas partijas kaip prekes. Paaiškinant, jog viena turi daug „blogojo“ cholesterolio, kita – saugo nuo vėžio, trečia – vartojama tik kartą per savaitę, ketvirtoje per daug druskos ar cukraus, o kitos – netinkamos mitybai. Ir nuo vėžio, aišku, saugo ta partija, kuri visuomenės apklausą užsakė. Galų gale klausimus galima parinkti. Jei vegetaro klaustų, ką labiau vertina – kopūstą ar dešrą, įtarčiau, jog užsakovas – kopūstų augintojas.
Politikų populiarumai taip pat paradoksalūs. Apklausos teigia, kad Lietuvoje vos ne patys nepopuliariausi politikai yra Vytautas Landsbergis ir Andrius Kubilius. Tačiau kaip gali būti nepopuliarūs žmonės, kurie vos ne kasdien minimi? Dažniau minimi nei patys populiariausi aktoriai. Ranką prie širdies pridėję turėtume prisipažinti, jog dažniau per mėnesį pagalvojame apie A.Kubilių nei apie Rolandą Kazlą. Rečiau pagalvojame apie Rūtą Meilutytę nei apie V.Landsbergį. O savo laiku toks Kauno Henytė savo populiarumu būtų sutriuškinęs Dalią Grybauskaitę. Gautų tiek pat procentų kiek D.Trampas.
Kita vertus, nesuvokiamas faktas, kai politikas, atsidūręs reitingų antroje vietoje, vos per kelias savaites, tuoj po Seimo rinkimų nukrenta į šeštą ar septintą poziciją. Nei apsivogęs, nei kaimyno namą padegęs ir net su žmona neišsiskyręs. Lygiai toks pat! Kaip buvo uosis, taip ir liko uosis! Kaip buvo kefyras, taip ir liko kefyras! Tad ką iš tikrųjų vertiname? Politinę įtaką, postą ar asmenybę? Jei reitinguojami ne žmonės, bet jų postai, tai prie posto galima pridėti bet ką. Netgi ožką. Ir ožka premjerė būtų populiaresnė už ožką ministrę. O ožka prezidentė savo populiarumu lenktų visas. Bet, vos pasibaigus kadencijai, žmonės imtų garbinti kitus stabus. Bene vienintelis Valdas Adamkus yra apklausose reitinguojamas kaip žmogus. O kiti, matyt, traktuojami kaip gazuoto vandens automatai. Naujas, prijungtas, veikia, jau sugadintas, atjungtas.
Olava STRIKULIENĖ, „Respublikos“ žurnalistė
