Jonas Vaiškūnas
Garsūs visuomenininkai ir žmogaus teisių gynėjai susibūrę į visuomeninę iniciatyvą „Apginti istorinę atmintį“ paskelbė pareiškimą, kritikuojantį Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją (Desovietizacijos komisiją) už sprendimą susilaikyti nuo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, diplomato Kazio Škirpos atminimo įamžinimo.
2024 m. rugsėjo 19 d. Desovietizacijos komisija išreiškė nuomonę, jog Kazio Škirpos įamžinimas galėtų „pagilinti nesutarimus visuomenėje“ ir būti „naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“.
Visgi komisijos pirmininkas pripažino, jog „nėra dokumentais įrodyta, kad K. Škirpa yra tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais.“ Šie prieštaraujantys teiginiai, anot pareiškimo autorių, „liudija argumentų stoką“ ir teisinį Desovietizacijos komisijos sprendimo nepagrįstumą.
Pareiškime teigiama, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) jau paskelbė oficialią 2024 m. birželio 25 d. išvadą dėl Kazio Škirpos, kurioje konstatuojama, kad:
- „Kazys Škirpa niekaip nėra susijęs su Holokaustu“,
- „Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę“,
- „Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje.“
- Atsižvelgdami į šias išvadas, visuomenininkai tvirtina, kad Desovietizacijos komisijos veiksmai yra politizuoti ir daro spaudimą LGGRTC peržiūrėti jau padarytą sprendimą.
Jie pabrėžia, kad „Desovietizacijos komisija privalo paisyti įstatymų“, nes tik teismas gali nustatyti asmens kaltumą ar nekaltumą, o „Komisijos raginimai susilaikyti nuo Kazio Škirpos įamžinimo yra teisiškai ydingi.“
Pareiškime taip pat pabrėžiama, kad Kazys Škirpa yra „Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas“, o „1941 m. Birželio sukilimas“ buvo „Tautos valios proveržis“, skirtas kovoti su tiek sovietų, tiek vokiečių okupacija.
Visuomenininkai ragina nedelsiant nutraukti viešą puolimą prieš Kazį Škirpą ir jo persekiojimo kampaniją, kurią laiko „Kremliaus inicijuota“, siekiant sumenkinti Lietuvos rezistencijos istoriją.
Pareiškimo autoriai taip pat siūlo, kad Desovietizacijos komisija „nedelsiant kreiptųsi į teismą“, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl Kazio Škirpos atminimo ir pateikti įrodymai, arba nutrauktų politinę įtampą kurstančią veiklą, nukreiptą prieš nepriklausomybės kovų dalyvį.
Pareiškimą pasirašė visuomenininkai, istorikai, politologai bei nevyriausybinės organizacijos, tarp kurių – Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir kitos organizacijos.
Visas pareiškimas:
Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinei komisijai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Žiniasklaidai
Visuomenei
Visuomeninė iniciatyva „Apginti istorinę atmintį“
PAREIŠKIMAS
„DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ DALYVIO, DIPLOMATO KAZIO ŠKIRPOS“
Vilnius, 2024 m. spalio 7 d.
2024 m. rugsėjo 19 d. Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau – Desovietizacijos komisija) paragino susilaikyti nuo pulkininko Kazio Škirpos atminimo įamžinimo.
Desovietizacijos komisijos pirmininkas pareiškė, jog „nėra dokumentais įrodyta, kad K. Škirpa yra tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais“, tačiau čia pat pridūrė, kad K. Škirpos atminimo įamžinimas pagilintų „nesutarimus visuomenėje“, „keltų aistras“, būtų „naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“.
Tai vienas kitam prieštaraujantys Desovietizacijos komisijos pirmininko teiginiai. Jie liudija argumentų stoką, priimant 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą K. Škirpos atžvilgiu, ir teisinį jo nepagrįstumą.
Šio pareiškimo autoriai pažymi:
1. LGGRTC, kurį Desovietizacijos komisija įvardija kaip šiuo klausimu „galutinius sprendimus priimančią įstaigą“, jau yra pasisakęs ir paskelbęs oficialią 2024 m. birželio 25 d. Vilniaus m. savivaldybės užsakytą išvadą dėl Kazio Škirpos. Joje LGGRTC konstatuoja, kad:
a) Kazys Škirpa niekaip nėra susijęs su Holokaustu;
b) Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę;
c) Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje;
d) Vilniuje pakabintos atminimo lentos K. Škirpai informacija yra teisinga.
2. Šios LGGRTC išvados akivaizdoje, Desovietizacijos komisijos pirmininko pareiškimas, esą jo vadovaujamos Komisijos nutarimas tėra „rekomendacinio pobūdžio“, o „galutinius sprendimus priima LGGRTC“, tėra išsisukinėjimas, vertintinas kaip politinis spaudimas LGGRTC, įstaigos mokslininkams ir istorikams peržiūrėti jau padarytą išvadą.
Atsižvelgdami į nesiliaujantį viešą puolimą prieš Pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį ir nepriklausomybės kovų dalyvį, pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą bei akivaizdžiai politizuotą Desovietizacijos komisijos sprendimą dėl jo atminimo įamžinimo, atkreipiame dėmesį:
1. Desovietizacijos komisijos raginimas susilaikyti nuo pulkininko Kazio Škirpos atminimo įamžinimo, esą pulkininkas viešoje erdvėje vertinamas prieštaringai, argumentuotas teisiškai ydingai, nes asmens kaltumas ar nekaltumas nenustatinėjamas ir neįrodinėjamas viešoje erdvėje.
2. Desovietizacijos komisijai įstatymas nesuteikia įgaliojimų priimti sprendimų dėl asmens nusikaltimo padarymo ar nepadarymo, nes tai yra išskirtinė teismų kompetencija. Asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Konstitucijos 31 str. draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas nėra nustatytas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu). Desovietizacijos komisija privalo paisyti įstatymų, nes tik teismas gali nustatyti padarė ar nepadarė nusikaltimą pulkininkas ir diplomatas Kazys Škirpa.
3. Vykdomo puolimo prieš Kazį Škirpą akivaizdoje, Desovietizacijos komisija neišdrįso pareikšti nuomonės, atliepiančios sąžiningai LGGRTC istorikų padarytai išvadai. Savo neprincipinga pozicija Komisija prisišliejo prie Lietuvai priešiškų mėginimų ištrinti iš lietuvių tautos istorinės sąmonės ir viešosios atminties 1941 m. Birželio sukilimą, diskredituoti jo organizatorius bei Laikinosios Vyriausybės narius.
Ir drauge pabrėžia:
4. Kazys Škirpa yra nusipelnęs Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas, pirmasis Vilniaus Gedimino kalne iškėlęs Lietuvos Trispalvę, nepriklausomybės kovų dalyvis, pulkininkas, karo atašė ir diplomatas, nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto kūrėjas. Jo nuopelnai valstybingumui yra neginčijami istorikų ir pripažįstami net oponentų.
5. Puolimas prieš K. Škirpą iš esmės reiškia atsinaujinusį Kremliaus puolimą prieš Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą. Ši itin pavojinga ir savo esme antivalstybinė tendencija Lietuvos viešajame politiniame gyvenime stebima jau daugelį metų ir tolydžio stiprėja. 1941 m. Birželio sukilimas moraliai ir politiškai vertinamas atsietai nuo to meto istorinio konteksto ir geopolitinių realijų, mėginama nuslėpti arba iškreipti Sukilimo tikrąsias priežastis, pobūdį ir tikslą.
6. Šalies ir tarptautinei bendruomenei nuolatos siunčiama melaginga žinia, esą 1941 m. Birželio sukilimas buvo tik nereikšmingo nacionalsocialistinės Vokietijos rėmėjų būrio akcija, kuria siekta pasitarnauti Lietuvą užgrobusiam naujam okupantui, pelnyti jo palankumą, mainais į ribotą Lietuvos savarankiškumą. Tuo pakartotinai skleidžiamu melu siekiama sumenkinti tikrąją Sukilimo reikšmę ir priversti visuomenę galutinai pamiršti, jog 1941 m. Birželio sukilimas buvo savarankiškas, tinkamai suorganizuotas ir sąmoningai pareikštas Tautos valios proveržis, abu okupantus pastatęs į keblią padėtį: bėgantiems iš Lietuvos sovietams tai buvo iššūkis, paliudijęs jų įvykdytos Lietuvos aneksijos prievartinį pobūdį, o atvykstantiems vokiečiams – drąsus akibrokštas, nes juos pasitiko ryžtingai nepriklausomybę paskelbusi Tauta ir Sukilimo iškelta veikianti Vyriausybė.
7. 1941 m. Birželio sukilimas nuplovė 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos priimto SSRS ultimatumo užtrauktą negarbę. Sukilimu siekta sukurti ne Trečiojo Reicho satelitinį darinį, o atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai, jog faktinės aplinkybės ir geopolitinė situacija neleido to padaryti, nėra sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės narių kaltė ir tai jokiais atžvilgiais nesuteikia teisės vadinti jų nacių kolaborantais. Priešingai, dauguma sukilėlių, nuslopinus vokiečiams Laikinąją vyriausybę, pasitraukė į pogrindį, tapo įvairių rezistencinių organizacijų nariais, viena ar kita forma priešinosi nacių, o vėliau ir sovietų režimui, dėl ko pokario metais buvo persekiojami, gaudomi, kalinami ir žudomi.
8. Bandymai perrašyti Lietuvos nepriklausomybės kovų ir rezistencijos istoriją, kurti selektyvią istorinę sąmonę ir dekonstruoti Tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, nes pakerta gyventojų ryžtą gintis nuo svetimų valstybių agresijos. 1941 m. Birželio sukilimas ir Laikinoji Vyriausybė verti išskirtinės valstybės pagarbos ir viešojo įamžinimo.
9. Po 2024 m. birželio 25 dienos LGGRTC oficialios išvados apie Kazį Škirpą paskelbimo, neliko ginčo ir teisinių kliūčių dėl K. Škirpos atminimo įamžinimo. Tam prieštaraujantys veiksmai savo esme prilygsta okupacijos neigimui ir turėtų būti traktuojami kaip Lietuvos valstybės pažeminimas, kaip ardomoji antivalstybinė veikla.
Siekiant išvengti tolesnių viešų spekuliacijų dėl Lietuvos valstybingumo kūrėjo ir gynėjo Kazio Škirpos, raginame:
1. Desvietizacijos komisiją nedelsiant kreiptis į teismą, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl Kazio Škirpos vertinimų prieštaringumo viešoje erdvėje ir, drauge su suinteresuotomis šalimis, pateikti tiek K. Škirpos kaltę inkriminuojančius, tiek paneigiančius įrodymus. Vengimą kreiptis į teismą dėl K. Škirpos tikros ar tariamos kaltės nustatymo visuomenė vienareikšmiškai supras kaip tam tikrų politinių jėgų siekį eskaluoti žmonių nesutarimus, didinti politinę ir socialinę įtampą, diskredituoti Lietuvos valstybę.
2. Nutraukti bet kokią Lietuvos valstybingumo kūrėjo ir gynėjo Kazio Škirpos persekiojimo kampaniją, nes tokios kampanijos užsakovu vienareikšmiškai tegali būti Kremlius ir jo interesų gynėjai Lietuvoje, kurie 50 okupacijos metų be perstojo skleidė melą, kad Lietuvos pokario partizanai bei visi Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai, įskaitant 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai.
Audronius Ažubalis (Audronius Ažubalis), žurnalistas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras
Prof. dr. Rasa Čepaitienė (Rasa Čepaitienė), istorikė
Dr. Kęstutis Dubnikas (Kęstutis Dubnikas) istorikas, filosofas
Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas (Arūnas Gumuliauskas), istorikas
Dr. Algimantas Jankauskas, istorikas, politologas
Prof. dr. Libertas Klimka (Libertas Klimka), mokslo istorikas, etnologas
Prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas
Dr. Vytautas Sinica (Vytautas Sinica), politologas, politinės filosofijos ir teorijos knygų leidėjas
Arvydas Sekmokas, inžinierius ekonomistas, buvęs energetikos ministras
Giedrius Steponkus (Giedrius Steponkus), fizikas, ekonomistas, asociacijos “Lietuvos Investuotojai“ steigėjas ir tarybos pirmininkas nuo 2002 m., Berlynas
Prof. hab. dr. Vytautas Radžvilas (Vytautas Radžvilas), filosofas, politikas, vertėjas
Prof. dr. Valdas Rakutis (Valdas Rakutis), istorikas, politikas
Prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, teisės istorikas ir filosofas
Vidmantas Valiušaitis (Vidmantas Valiušaitis), žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius
Dr. Robertas Vitas (Robert Vitas), istorikas, Lituanistikos tyrimų centro vadovas, Čikaga
Adv. Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga
Organizacijos:
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – Ernestas Subačius (Ernestas Subačius)
Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – Giedrius Gataveckas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija – Pranas Ulozas (Pranas Ulozas)
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – doc. dr. Romualdas Povilaitis (Romualdas Povilaitis)
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas (Vytautas Budnikas)
Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinė Taryba (NOKT) – Arnoldas Kulikauskis (Arnoldas Kulikauskis)
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis (Stasys Kausinis)
Kaltinimai, pateikiami pulkininkui Kaziui Škirpai, iš piršto laužti, nes nepateikiami kaltę įrodantys faktai. Matyt, kažkam tai naudinga. Dėl to ir veikiama pagal principą: „Puolimas-geriausia gynyba.” O kas taip ginasi, tikriausia, numanote.
Kur komentarai?nėra.Tauta atbuko, jos nejaudina Škirpos istorija, reikia dirgiklių kurie būtų žmonėms svarbūs dabar, visa ta propaganda jau Nebe Aktuali, skeletai spintoje.
Jei nėra faktų, liudijančių K. Škirpos kaltumą, tai viskas, jis yra yra nekaltas. O visoskios insinuacijos neturint jokių kaltę įrodančių faktų turi būti vertintinos kaip priešų šmeižtas prieš Lietuvai ypač nusipelniusį žmogų.