Respublika | Danutė ŠEPETYTĖ
Diduma vyresnės kartos žmonių šiandien jaučiasi išduoti. Pasaulis, į kurį jie atėjo, šiandien yra visiškai pasikeitęs – jis yra išduoto jų tikėjimo, jų meilės, išduotos jų tiesos, jų moralės, pagaliau išduotas jų tautos pasaulis. Ir ne vienas taip besijaučiantis klausia, kaip mes iki to prisigyvenome. Kodėl nesustabdėme slenkančio blogio? Ir ar galėjome jam pasipriešinti?
Visuomenininkas, buvęs istorijos mokytojas Linas KARPAVIČIUS sako, jog konvergencija (pasaulio sistemų suliejimas į vientisą darinį) prasidėjo ne vakar ir ne šiandien: „Oficialioji teorija teigia, kad viskas natūraliai evoliucionuoja“.
Turėtume patikėti, kad ir koks šimtas lyčių yra evoliucijos rezultatas?
Pagal oficialią teoriją visa tai yra dėsningas ir neišvengiamas progresas… (Juokiasi.) Žinote, būdamas jaunas mėgau pasvarstyti apie savo vietą šiame gyvenime, apie misiją, kuri kiekvienam duota Dievo. Prisimindamas iki mūsų gyvenusių kartų išbandymus (karus, lagerius, tremtis, žūtis, ir pan.), galvojau, nejaugi mes taip prašoksime mums skirtą laiką ramiai, besidžiaugdami gyvenimu. Taip ir išeisim nesupratę, ko atėjome. Tik išgerti alaus, skaniai pavalgyti, pakeliauti po pasaulį? Ir kokia buvo viso to prasmė? Pasirodo ne, štai ir mus pasivijo labai rimti dalykai…
Globalizmas?
Taip, gender ideologija, persmelkianti socialinius santykius, kultūrą ir net ekonomiką, gamybos priemonių nusavinimas, grindžiamas klimato kaitos ir planetos gelbėjimo motyvais…
Turbūt kalbate apie aplinkos apsaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos (ESG) kursą, kuris yra Klauso Švabo (Klaus Schwab) ir jo sąjungininkų sumanyto pasaulio perkrovimo instrumentas?
Taip, jie sako, mes išgelbėsim planetą. Tam turi pasitarnauti klimato kaitos teorija, kuri numato eilę klimato kaitą reguliuojančių mokesčių. Kuo jie skiriasi nuo Stalino įvestų pyliavų ūkininkams, nestojusiems į kolūkius? Niekuo. Klimato mokesčiai irgi verčia judėti turtą.
Pavyzdžiui, jei dviese gyvenate 150 kv. m name, jūs kenkiate planetai, šildydami 110 kv. m plotą, nes jums užtektų 40 kv. m. Todėl ateityje turėsite susimokėti klimato kaitos mokesčius. O „planetos gelbėtojai“ jus guos: tai viskas dėl planetos gelbėjimo. Ir neįstengus sumokėti mokesčių turtas bus paimtas. Įstatymo vardu, už skolas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, prievartos kaip ir nėra, žmogus savanoriškai atsisako savo gero, nes neįstengia sumokėti mokesčių…
Lietuvoje visuotinį nekilnojamojo turto mokestį buvo bandyta prastumti pernai, tik nesėkmingai.
Taip, bandydami pateisinti mediana paremto įstatymo projektą, jo iniciatoriai išsidavė sakydami, kad jeigu jūs neturėsite kuo susimokėti, galėsit mokesčio nemokėti, jums mirus, perėmę jūsų turtą, anuliuosime skolą. Šis įstatymas būtų padaręs pradžią lėtai ekspropriacijai, t. y., prievartiniam nuosavybės nusavinimui iš privačių asmenų.
Sakote, „mus pasivijo“. Pasivijo andainykštis komunistų pažadas padaryti mus laimingus? Nuo to visa ši nesąmonė prasidėjo?
Norint kalbėt apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, gal reikėtų grįžti kelis tūkstantmečius atgal, bet apsiribokime pora šimtmečių. Didžiausias lūžio momentas Europoje buvo XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija. Iki jos visuomenė buvo luominė.
Egzistavo trys luomai: du aukštieji – aristokratijos ir dvasininkijos, valdę valstybę, ir trečiasis luomas, kurį sudarė visas margumynas individų nuo Paryžiaus vargšų iki pirklių, bankininkų, neturėjusių jokios politinės įtakos valstybei. Tokia visuomenės sankloda pasireiškė beveik visose imperijose. Aukštieji luomai buvo demoralizavęsi, bažnyčios susikoncentravusios į turtus.
Luominės santvarkos eroziją geriausiai perteikia tokie to meto mąstytojai kaip Didro (Diderot), Volteras (Voltaire), Ruso (Rousseau). Tokiomis aplinkybėmis įvyksta Prancūzijos revoliucija. Trečiasis luomas perima šalies kontrolę ir nukirsdina karalių su karaliene. Europa tokių dalykų nėra mačiusi. Tai simbolinis aktas. Ir įvykdytas, man atrodo, specialiai, kad ženklintų pokytį sulaužius tam tikrus tabu. Mes matysim, kad po šimto metų Rusijoje jie bus dar labiau laužomi. Siunčiama žinutė senajam elitui – mes ateiname ir mes nusiteikę ryžtingai.
Turite galvoje caro šeimos išžudymą?
Ta istorija, kai buvo išžudyta caro Nikolajaus I šeima, visiems gerai žinoma, nors jinai dar nėra iki galo išsiaiškinta ir sąmokslo teorijų jos atžvilgiu yra nemažai. Pagal vieną iš jų, bolševikai gavo iš Vakarų patikinimą, kad dėl to ilgai smerkiami jie nebus. Taigi trečiojo luomo aukštesnioji dalis (elitas) suprato, kad kol nesugriaus šių imperinių valstybių, jie niekada neturės politinių teisių. Bet jis buvo nepajėgus pasiekti savo tikslų be sąjungininkų, todėl sudarė nebylią sąjungą su visu trečiuoju luomu, deklaravęs šūkį: „Laisvė, lygybė, brolybė“, ir visi, trečio luomo žmonės, du šimtus metų buvome jų sąjungininkai.
Juk ir tebesame, ar ne?
Grįšiu prie jūsų klausimo vėliau. Pagaliau įvyksta kitas reikalas: Europos imperijos susivienija ir po Napoleono karų grąžinama senoji tvarka. Revoliucija pralaimi, į sostą grįžta Burbonų dinastija, tačiau tam tikri pokyčiai jau įvykę. 1815 metų Vienos kongrese pasirašoma taika ir daugiau mažiau šimtą metų iki 1914 metų Europoje tvyro stabilumas. Trečiasis luomas kaupia jėgas paskutiniam šuoliui.
Pirmas pasaulinis karas, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, buvo labai naudingas naujajam elitui, kuriam imperijos buvo didelis trukdys, jie matė: kol imperijų nesugriaus, tol jų politinė valdžia Europoje neįsigalės. Tuo metu Europos sostinėse, tiek Berlyne, tiek Peterburge tvyrojo nuomonė, kad karas taps lengvu ir pergalingu pasivaikščiojimu ir tetruks du tris mėnesius. Ir vokiečių generalinio štabo generolai planavo pergalę.
Jie raportavo kaizeriui, kad Rusija yra išgverusi, kad valstybė ir jos kariuomenė yra pakirstos korupcijos, tad negalima praleisti progos jai suduoti triuškinamą smūgį. Bet karas, kaip žinome, užsitęsė ir dėl to įvyksta spalio perversmas Rusijoje.
Labai svarbus momentas šioje eigoje. Visi žino istoriją, kaip Leninas užplombuotam vagone važiavo per Vokietiją.
Rėmusią bolševikus ir pinigais?
Vokietija netrukdė Leninui važiuoti per savo teritoriją, tačiau pinigų nedavė, pinigai ėjo iš Frankfurto banko, jis priklausė Rošildams. Beje, Iš Niujorko per Kanadą atvykęs į Peterburgą Levas Trockis prasivežė per sieną 10 tūkst. dolerių. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai, kurių Kanados muitinė negalėjo praleisti, nenusižengdama šalies įstatymams, tačiau, tarpininkaujant įtakingiems Trockio kuratoriams, praleido (gyvendamas Niujorke Trockis turėjo automobilį su asmeniniu vairuotoju – kažkas apmokėdavo jo sąskaitas).
Nesunku numanyti, kad to priežastis buvo ne simpatijos bolševikams, bet noras sugriauti imperiją. Po Pirmojo pasaulinio karo jos ir sugriuvo – Rusijos, Vokietijos, Austro-Vengrijos ir Osmanų. Monarchų vienvaldystė buvo it dangtis, į kurį suduždavo visos naujojo elito pastangos didinti savo įtaką pasaulyje.
Kaip jam pasitarnavo Antrasis pasaulinis karas?
Antras pasaulinis karas buvo užprogramuotas Pirmojo pabaigos dokumentuose. Sakykim, Versalio taika, buvo tiesiog žeidžiančiai akiplėšiška, ir Hitleris politinį kapitalą, padėjusį jam ateiti į valdžią, susikrovė būtent iš Versalio sutarties kritikos. Sovietinėje istoriografijoje įsitvirtinusi nuomonė esą Hitlerį rėmė pramonininkai nėra klaidinga, bet jį rėmė ir tie patys Frankfurto banko pinigai, vėlgi tos pačios jėgos, kurios palaikė revoliuciją Rusijoje.
Kurios šiandien stumia naująją pasaulio tvarką?
Panašiai. Galima įžvelgti ir tokią paralelę. Baisu kokią nors naudą sieti su karu, bet akivaizdu, kad po jo gana lengva transformuoti visuomenę. Po Antrojo pasaulinio karo matom labai didelius pokyčius bent jau Vakarų pasaulyje. Kuriasi eilė organizacijų, suinteresuotų pasaulio sistemų suartėjimu – „Trijų šimtų klubas“, „Romos klubas“, Trišalė komisija, Užsienio ryšių taryba, Bilderbergo grupė…
Jų tikslas – panaikinti prieštaravimus tarp įtakos grupių ir sutelkti jas bendram tikslui siekti naujos pasaulio tvarkos. Naujasis elitas galutinai perima pasaulio kontrolę. Senojo aristokratiškojo elito dalis nusigyvena, kita dalis įsilieja į naująjį elitą.
Nikitos Chruščiovo reformos buvo pirmasis tarybinės sistemos žingsnis Vakarų link. Pirmoji perestroika. Bandymas perkrauti santykius ir tartis dėl naujos pasaulio tvarkos, tuokart nepavyko, kadangi sukilo Vakarams priešiškas senasis stalininis elitas.
Michailui Gorbačiovui sekėsi geriau: jis stojo prie Sovietų Sąjungos vairo per KGB, palaikiusį „dalykiškus“ santykius su Vakarų struktūromis. Jis ir pradėjo tą konvergencijos, kitaip tariant, perestroikos etapą, padėjusį atsirasti ir Sąjūdžiui Lietuvoje. Vakarų valstybių laikysena tuo laikmečiu rodė, jog jos ne tik nemanė, bet ir nenorėjo, kad Sovietų Sąjunga sugriūtų. Jos vylėsi, kad ji sugebės išlaikyti savo įtakos zonoje Rytų Europą bei Baltijos šalis.
Tai liudijo ir premjerės Kazimiros Prunskienės susitikimai su JAV prezidentu Dž. Bušu (George Bush) vyresniuoju, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu (Kohl) ir Anglijos premjere Margaret Tečer (Thatcher).
Paprastai tariant, jie perspėjo neerzinti Rusijos?
Kai kur pokalbiai vyko už uždarų durų, ir mes nežinome, apie ką detaliai buvo kalbama. Gal buvo akcentuojama, kad reikia išeit iš Sovietų Sąjungos, kad galėtume įsiliet į naują pasaulio tvarką, nes mūsų žmonės jos per Maskvą nieku gyvu nepriims. Reikia, kad visa tai eitų iš Vakarų. Tada mes tai priimsime kaip dangišką maną…
Ir priėmėme… Ir sukūrėme „Globalios Lietuvos programą“…
Žaidimo taisyklės pasikeitė. Per tuos du šimtmečius pasaulyje susiformavo nauja hierarchinė visuomenė. Jai būdinga didesnė turto koncentracija ir vis mažėjantys liftai, t. y., šansai pakilti iš užimamo socialinio sluoksnio. Politinis elitas ir naujoji aristokratija, paprastai turinti priėjimą prie valdžios, šiandien visomis išgalėmis stengiasi įtvirtinti savo padėtį ir didinti nuosavybės neturinčių gyventojų sluoksnį. Norint atimti iš jų sukauptą turtą kuriamos įvairios klimato kaitos teorijos ir tvarumo programos.
Jiems maga uždaryti visus liftus, kad naujieji baudžiauninkai liktų ten, kur yra. Tarp apačių ir viršaus, jų ir likusių žmonių gyvenimai, skirtųsi kardinaliai, kaip, sakysime, kokiam XIX amžiuje skyrėsi Peterburgo salonų damų ir kaimo mergaičių kasdienybė. Atskiros zonos, atskiros erdvės, atskiros koncertų salės, atskiri kurortai, lėktuvai, o jei ne atskiri, tai būtinai – VIP zonos, kuriose abiejų sluoksnių keliai nesusikerta.
Kai kurie politologai naujojo feodalizmo apraiškų mato ir Lietuvoje: kapitalo ir valdžios koncentracijose ir praktiškai niekines šiandieninių baudžiauninkų galimybes daryti įtaką valstybės valdymui.
Lietuvoj kol kas aš nelabai tų feodalų ir matau, tačiau einama to link, pamažėle atimant iš piliečių viską, kas gali pasitarnauti kaip gamybos priemonė, baiminantis, kad tik nesustiprėtų savarankiškas vidurinis sluoksnis. Labai keista, kai šiuolaikinis elitas, ir ne tik Lietuvoje, taip uoliai rūpinasi tvaria ateitimi, tikėdami, kad jie kala bendrą su naujaisiais feodalais ateitį, nesuprasdami, kad iš tikro kala sau grandines.
Mes ir jie būsime ant tų pačių „narų“. Aš neabejoju, jeigu nugalės naujoji pasaulio tvarka, kur kartais katino gyvybė bus (ir jau kartais yra) svarbesnė už žmogaus gyvybę, mano palikuonims gyvenimas bus labai liūdnas, palyginti su tuo, kokias vis dar turime galimybes šiandien: laisvai nueiti į mišką pagrybauti, nuvažiuoti pažuvauti, stovyklauti prie ežero, – šitie dalykai dėl „klimato kaitos“ turėtų būti uždrausti.
Pagal istorijos logiką programuojama nauja revoliucija?
Per du šimtus metų Vakarų pasaulyje susiformavo didelis vidurinis sluoksnis, turintis nemažai turto. Lengvai sudoroti jo nepavyks. Pasipriešinimas bus didžiulis. Iš kitos pusės stiprės ideologinis spaudimas visuomenei, kuris dezorganizuos visuomenes ir nukreips jų dėmesį kita linkme.
Kadangi Pandoros skrynia atidaryta, „dugną“ pramušinėsime dar ne kartą. Daug žmonių galvoja, kad priėmus partnerystės įstatymą, LGBT pretenzijos pasibaigs. Nieko panašaus. Mokslas šiandien įtemptai ieško homoseksualumo geno, ir kai tik jis bus „rastas“, neilgai trukus bus „atrastas“ ir pedofilo genas.
Pakartosiu, ko reikia norit sugriauti valstybę, kuri yra paskutinis barjeras naikinant mums įprastą gyvenimo tvarką: pirma – sugriauti šeimą, kurios centre stovi motinos autoritetas, o visuomenei įteigti, kad daugiavaikė motina yra paskutinė kvaiša, antra – sugriauti švietimą (juk jo centre – ne vadovėliai ir programos, o mokytojo autoritetas), pasiekti, kad kiekvienas galėtų perkeltine prasme spjauti mokytojui į veidą; trečia – atimti iš visuomenės didvyrius, apdergti juos, išniekinti, kad žmonės nebematytų juose sektino pavyzdžio.
Galiausiai – seksualizuoti jaunimą, paverčiant visuomenę laukinių padarų gauja, kurios pagrindinis tikslas – tenkinti savo troškimus: visų ir su visais, nes ši Pandoros skrynia neturi dugno. Moralė yra kiekvieno sociumo pagrindas: kiekvienas savo miegamuosiuose galime elgtis taip, kaip tik norime, bet vieša moralė turi būti viena.
Žodžiu, ramiai pasidžiaugti gyvenimu nepavyks?
Ne. Bet, matyt, toks ir yra Aukščiausiojo planas. Tik svarbu pabrėžti, kad be žmonių valios, be tylaus pritarimo to padaryti neįmanoma. Mažiausia, ką mes galime padaryti: tai nedalyvauti savo valia tuose procesuose ir taip juos stabdyti.
