Antroji kadencija, Ir ne šiaip antroji kadencija, tačiau pergalė nepaisant pačių purviniausių oponentų žaidimų.
Dar jam būnant prezidentu buvo sukurstyti pogromai pasinaudojus narkomano, banditėlio bei nepavykusio porno aktoriaus nusibaigimu. Toliau sekė persekiojimas ir bandymai bet kokia kaina pašalinti iš politikos. Galiausiai jį pabandė nužudyti. Bet jis nugalėjo.
Kodėl? O gi todėl, kad susiklostė tai ką vienas toks istorinis veikėjas pavadino revoliucine situacija, kuomet viršūnės nebegali, o apačios nebenori. Politinė sistema, kurios puikiu simboliu tapo amerikietiškas Černenka galiausiai ėmė netenkinti net liberalių pažiūrų amerikiečius, kurie ilgą laiką sutikdavo daryti kompromisus dėl migracijos, šeimos instituto naikinimo, „žalųjų“ apribojimų ir t. t.
Kurį laiką dar veikė gąsdinimai esą Trampas įves diktatūrą ir apskritai jis kone Hitlerio reinkarnacija. Tačiau sveiko proto amerikiečiai galiausiai pamatė, kad diktatūra jau gniaužią jų šalį. Esminiai demokratijos ramsčiai tokie kaip, pvz., žodžio laisvė neveikia. Viešoje erdvėje galimas tik agresyvių mažumų liaupsinimas. Cenzūra tapo visuotine, o laisvo žodžio salos imtos naikinti jau atvirai.
Bet aišku piliečių nuotaikas dar labiau nei širdis veikia skrandis. Ir čia vėl gi amerikiečiams Bidonas-Černenka ir Ko nieko nesugebėjo pasiūlyti. Na o tendencija, kuomet kuriančioji klasė pamažu tirpsta ir vis daugiau vakarykščių vidutiniokų keliauja ne į middle-up, o į nepasiturinčiųjų klasę tik pagreitėjo. Tiesa tai ilgalaikė tendencija pastebima nuo XX a 9-o dešimtmečio ir čia, beje, bus didelis iššūkis Trampui, kuriam pirmosios kadencijos metu taip ir nepavyko reindustrializuoti JAV, o be šito kuriančiosios klasės nykimo nesustabdysi.
Beje, dar viena puiki iliustracija, kad amerikiečius užkniso „modernieji“ yra visuotinis Trampo palaikymas per rinkimus, net ir tradicinėse demokratų teritorijose. Isteriški riksmai apie pasidalinusią perpus Ameriką ir net gąsdinimai pilietiniu karu baigėsi šnipštu. Pasirodo nebuvo jokių skaitlingų oponentų, o Bidono-Černenkos simpatikų ratas nykstamai mažas.
Kas toliau? Kaip ir visuomet po rinkimų vilčių tiek pas sveikus amerikiečius, tiek sveikus likusio pasaulio žmones daug. Lietuvoje taip pat matau kai kurios didelius optimistus, kurie aiškiai pervertina Trampo galimybes.
Pradėkime nuo grynai amerikietiškų reikalų. Jei prasidės migrantų išvarymas tai puiki žinia amerikiečiams. Nėra bloga ji ir mums, nes tai bus padrąsinimas visoms anti-islamistinėms ir anti-emigrantinėms partijoms. Beje Europoje migrantas ir islamistas jau beveik sinonimu tapo.
Amerikiečiai gali tikėtis savo rinkos apsaugos ir eksporto skatinimo. Jiems tai gerai, tačiau mums kažin. Prekybiniai karai su JAV Europai labai brangiai kainuos, nes tvarumo ir žaliojo kurso rūdys stipriai sugraužė Europos pramoninį potencialą. O ir pinigų mėtymas ne į progresą, o taškymas jų tam pačiam „žaliam kursui“ vis didina technologinį atsilikimą jau net ne vien nuo JAV, tačiau ir nuo Kinijos. Kas netikite pažiūrėkite į labiausiai technologijų reikalaujančias sritis, pvz., kosmoso programą ir pamatysite, kad ten katastrofa ir dabar dar su Kubiliumi priešaky šioji bus.
Beje kas dėl „žalio kurso“ čia galime tikėtis didelių poslinkių, nes su aplinkosauga šis nelabai ką bendro turi ir pirmiausiai remiasi kone religiniu tikėjimu antropogenine klimato kaita ir tuo, kad galima paveikti klimatą kažkaip sumažinant CO2, kurio beje žmonija išmeta niekingai mažai. Tikėtinas JAV pasitraukimas iš šito žaidimo labai stipriai paveiks visus, tame tarpe ir Europą, kuriai vėl gi teks arba baigti žaisti žaidimus arba ruoštis nusibaigti su labai brangiais energetiniais ištekliais.
Iš esmės bendras būsimas Trampo vadovavimas lyg ir atrodytų labai optimistiškai. Galu gale jau vien to, kad genderistai dreba iš pykčio suprasdami, kad pimpaluotų sportininkių era baigiasi, pakanka malonumui pajusti. Tačiau yra tarptautinė darbotvarkė ir čia klausimų yra.
Pirmasis Ukraina, o tiksliau laikysena rusijos atžvilgiu apskritai. Antruoju Ronaldu Reiganu, kaip kai kurie tikisi, šis netaps, nes jam konkurencija su Kinija labiau rūpi. Ir jei karą Ukrainoje dėl to reikės užbaigti net ir nenaudingomis ukrainiečiams sąlygomis, tai galimas variantas. Tiesa, kaip čia bus, manau, pamatysime gana greitai.
NATO partnerių ir pirmiausiai Vokietijos spardymas į užpakalį dėl karinių išlaidų nėra blogai, tačiau vėl gi klausimas prieš ką pirmiausiai bus nukreipta NATO galia. Sutikite, kad mums mažiausiai rūpi kas vyksta Pietų Kinijos jūroje, kai pašonėje turime nuo grandinės nutrukusį pusdurnį.
Įdomu ir kaip Trampas elgsis dėl lokalių konfliktų. Vakarykštėje kalboje buvo išsakyta gera mintis, kad JAV privalo liautis savo pinigais remti nedraugiškas valstybes. Čia jis paminėjo talibų Afganistaną ir pan. Čia geras signalas, nes ilgą laiką Vakarai ant savo krūtinės šildė visokio plauko gyvates, beje ir išsaugojo rusiją.
Tačiau, o kaip jis ruošiasi stabdyti tuos kur jau nepakanka užsukti humanitarinius kranelius tam, kad užtikrintai nukenksminti? O tokių nėra tiek ir mažai.
Taigi nežinomųjų labai daug, todėl sakyčiau tikėkimės geriausio, tačiau ruoškimės ir blogiems scenarijams. Ir čia žodis „ruoškimės“ labai svarbus.
mums nesvarbu kas Kinijos jūroje – valio, Trumpui nesvarbu kas prie Juodosios