(Ištraukos iš naujausio straipsnio 15min):
[…] Po to, kai 1989-aisiais pasirodė tiesiog katastrofiška savo intelektinio paklydimo mastu Franciso Fukuyamos tezė apie istorijos pabaigą ir liberaliosios demokratijos pergalę visame pasaulyje, absurdo, kurio padarinius šiuo metu srebiame, pamažu daugėjo. Nes Fukuyamos padėtas kertinis akmuo ėmė lemti kitus Vakarų saugumo architektūros klystkelius, paremtus klaidinga pirmine prielaida.
[…] Tikrovė atrodė visai kitaip, nei ją bandė vaizduoti „vertybinės užsienio politikos“ fantazuotojai. Tikrovėje JAV Baltųjų rūmų Oralinio kabineto šeimininkas Bill’as Clintonas, jėga atplėšęs Kosovą nuo Serbijos, atvėrė tarptautinėje politikoje ir teisėje tikrą Pandoros skrynią. Australijos nuo Austrijos neskyręs George’as W. Bushas, dar vienas didis „vertybininkas“, išgalvotu pretekstu užpuolęs Iraką, atvėrė Pandoros skrynią dar plačiau (ačiū jam už Islamo valstybę). Galima tęsti – medžiagos tikrai nepritrūks.
Bet gal tai buvo tik koks nors laikinas nuokrypis po išties idealistinio, vertybinio laikotarpio, kai SSRS valdė Michailas Gorbačiovas, Vokietija susivienijo, o Amerika, laimėjusi šaltąjį karą, visame pasaulyje nuosekliai gynė laisvę ir teisingumą? Gal 1989-aisiais Vakarai buvo kur kas vertybiškesni?
Na taip, kurgi ne. Nepamirškime, jog Vakarų didžiųjų valstybių lyderiai dėjo pastangas, kad SSRS nesubyrėtų, kad Ukraina ir net Baltijos šalys neatgautų laisvės. 2022 m. paskelbta Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvų medžiaga liudija, jog net 1991 metais (!) tuometinis Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis griežtai pasisakė prieš Ukrainos ir net Baltijos šalių nepriklausomybę. Po Sausio 13-osios…
Atkreipkite dėmesį: Kohlio požiūriu, SSRS subyrėjimas taptų tikra „katastrofa“. Pamenate, ką sakė Vladimiras Vladimirovičius Putinas apie SSRS subyrėjimą? Jis sakė, jog tai buvo didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa. Jaučiate švelnų sąskambį?
[…] Po to, kai 1989 m. birželio 4 d. Kinijos komunistų partija paskandino kraujyje masinius protestus Tiananmenio aikštėje, JAV prezidento Busho administracija, viešai išreiškusi pasipiktinimą ir susirūpinimą, nutarė nedaryti spaudimo Kinijai ir tęsti Henry Kissingerio projektą – dar aštuntąjį dešimtmetį prezidento Richardo Nixono palaimintą partnerystę su šia Rytų tironija.
Nors iškart po Tiananmenio skerdynių Bushas vyresnysis pareiškė nutraukiantis visus aukšto lygio kontaktus su Pekinu, slapta jis pasiuntė į Kiniją savo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Brentą Scowcroftą derėtis ir tartis su krauju susitepusia komunistine vadovybe. Šitaip Pekinui buvo perduota labai paprasta žinia: nekreipkite dėmesio į viešą amerikiečių retoriką, toliau ramiai tvarkykimės bendrus reikalus už uždarų durų.
[…] Tūkstantį kartų Vakarų analitikai su ironiška šypsenėle kartojo mintį, kurioje vyravo ne tiek analitinis protas, kiek visiškai buka buhalterija: „Rusijos ekonomika yra Italijos ekonomikos dydžio; tad kodėl turėtume jos bijoti ir ją rimtai vertinti kaip galimą NATO priešą?“ Beje, ši mintis kartojama dar ir šiandien, kas ypač simptomiška kalbant apie tai, kaip Vakarai nesuvokia, kas iš tiesų yra Rusija.
Po veik trejų klaikaus karo metų Ukrainoje Vakarų analitinės užstalės vis dar serviruojamos taip, lyg esminė klaida dėl Rusijos nebūtų buvusi padaryta, o dabartinių intelektinių pastangų pakanka, kad suvoktume ir ištaisytume kiek pakrikusią (na, dėl Rusijos truputį klydome, visiems pasitaiko) padėtį.
Pasiklausykime į Vakarus pabėgusių vadinamųjų Rusijos „opozicionierių“; padėliokime savus vakarietiškus naratyvus („Rusija yra tokia, kokia yra; išmokime priimti ją tokią, kokia ji yra, nes ji vis tiek čia bus ir niekur neišnyks; išmokime matyti pasaulį ne tik savo, bet ir Rusijos akimis; nėra jokio rusiško politinio ar kultūrinio kodo – ji tėra nelaiminga Europos valstybė, kuriai galime padėti tapti demokratija; etc.).
Išgirskime dar ir populiaraus Rusijos eksperto Stepheno Kotkino visur kartojamą mintį, jog Rusija – viso labo besikartojančių sudėtingų geopolitinių pasirinkimų visuma (cituoju: „I think it’s fundamentally a geopolitical conundrum and a choice by Russia, at least that they don’t have to make, but they continue to make that choice“), nieko bendra neturinti su giluminiais kultūriniais, civilizaciniais ypatumais, per amžius susiformavusiu ir įaugusiu į visuomenės institucinį audinį mentalitetu, kuris kartais vaizdingai (žinoma, neteisingai; tiesiog – trumpai ir perkeltine prasme) įvardijamas kaip „genetika“.
Išgirskime visus šiuos svarstymus, ir mes praregėsime, ir vėl būsime teisingame kelyje, efektyviai išsprendę eilinę vadybinės-politinės prigimties problemėlę!
Tai tiesiog intelektinė katastrofa. Nes tie, kurie gerai suvokia, kas iš tiesų yra Rusija; suvokia taip gerai, kaip gebėjo suvokti Astolphe’as de Custine’as, Tiboras Szamuely, Edwardas Crankshaw, Alainas Besançonas, Gustawas Herling-Grudzińskis, Czesławas Miłoszas, – klausydamiesi visų šitų išvedžiojimų, vykstančių beveik trejus metus tęsiantis pamažu pralaimimam karui Ukrainoje, galėtų tik liūdnai šypsotis ir prisiminti Šventąjį Raštą: „Nieko nauja nėra po saule“.
Nes Vakarai vėl lipa ant to paties grėblio. Vėl kone visas jų mąstymas sukasi seniai pramintais takeliais, vedančiais arba į niekur, arba eilinį Vakarų pralaimėjimą, eilinę Jaltą, eilinį Žečpospolitos padalijimą. Takeliais, kuriuos pramynė ne Vakarai, ne jų mąstytojai, o patys rusai. Tiksliau, Rusijos valstybinė propaganda, šitaip apgaudinėjanti Vakarų intelektualus, anot Besançono ir Szamuely, jau kokius tris šimtus metų.
Vakarų intelektualai – „Rusijos ekspertai“ – vėl rimtais veidais stebeilijasi į Potiomkino kaimus, jausdamiesi atlieką tyrimus, ir manosi matą tikrus dalykus.
Nieko nauja nėra po saule.
„Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. […] Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kur pakilo“. (Senasis Testamentas; Koheleto knyga).
Ir vėjas vėl grįžta, iš kur pakilo…
„Vladimiras Laučius. Kaip mes nešame Baltarusijai demokratijos saulęJ Delfi . l t . 2020.09.24 15:23 „….Jų pilietinei visuomenei, kaip siūlė Maksimas Milta,mes galime kurti sąlygas atvykti dirbti, gyventi,kurti šeimas ir norėti likti Lietuvoje.Ne šimtams, o tūkstančiams ar net dešimtims tūkstančių baltarusių. Galime daugiau investuoti į savo rusakalbę žiniasklaidą, iš kurios pstarosiomis savaitėmis daugelis baltarusių sėmėsi informacijos….”. Kažin, ar šio straipsnio autorius taip pat galvoja ir 2024 metų pabaigoje? Kaip supratau iš neseniai sklebtų viešų VSD vadovo pasisakymų , jis galimai nepritartų 2020.09.24 V.Laučiaus straipsnio šioje ištraukpje skelboms mintims?
Košmaras. Net jei tarp Miltos peršamų dešimčių tūkstančių visai nebūtų VSD susirūpinimą keliančių agentų , vis viena tai Lietuvos tolesnio rusinimo projektas. Kiek surusintų lietuvių pačioje Baltarusijoje, tas ” nė v sčiot”, reikia permesti į Lietuvą naujus dešimtis tūkstančių, tegul darbuojasi, kuria šeimas , taip plėsdami „bendrą kultūrinę erdvę”. Ką gi, Rusija vėl agresyviai žvalgosi į priklausiusias teritorijas; kuo jose daugiau rusų ir pusrusių, tuo solidesnės pretenzijos. O čia prašom, vstrėčnyj plan, pasitiktinis planas.
O kodėl ne milijonus, o po to nubalsuoti ir prijungti prie Rusijos-Baltarusijos? Kas čia dar kam neaišku? Baisu!
O Baltijos šalys po karo de fakto priklausė Stalino Rusijai . Pasakysi Stalinui kad mes neatiduodame, o Stalinas pasakys, ačiū, aš ir taip turiu.
Dėl Lenkijos, kuri tuo metu buvo okupavusi trečdalį Lietuvos ir dėl karo stovio nualinusi mūsų ekonomiką, Anglija (Amerika) lengvai skėlė Vokietijai pasaulinį karą, į jį įtraukdama ir Prancūzija, kuri tą karą paskelbė pažeisdama savo konstituciją be parlamento pritarimo. Prancūzai tuo metu išvis nenorėjo prieš Vokietiją kariaut – tik Vyriausybė.
Kad žmonijai liko tik 1 protingas kelias į ateitį. Jeigu ieškoti kito , lengva nuklysti į šunkelį pasirinktą Putino.
Serbija tai Jugoslavijos Rusija. Jeigu ponui Laučiui Kosovo atskyrimas atrodo klaida, tai jis turi suprasti poną Kohlį , kuriam buvo gaila iš Rusijos ( tikriau Kohlio draugo Gorbio) atimti Baltijos šalis
Pamiršo paminėti savo numylėtinę Baronienę, bet už tai greitai mums iškišo Kolį. Kolis Gorbio griežtai neprašė, kad neleistų Baltijos tautoms atkurti savo valstybingumą, o, va, Baronienė prašė, bet šito pasakyt gi negali, tiesa? Ir dar, Vokietija nei tuo metu, nei dabar neturi pilno suvereniteto, nebent Trumpas su Musku paleis ją į laisvę ir bus Vašingtone parašyta jų konstitucija pakeista sava – Vokietijoje sukurta. Na, o mums, už nuolatinį burnojimą prieš Trumpą – jis gali mus perleisti atgal ten, kur mus atidavė Čerčilis su Ruzveltu ir Trumenu bei Atliu. Žinoma, kapsukiečiai dezuoja priešingai – tuoj junkitės dezi LRT ir mokykitės dezi propagandos meno.
Kai pas mus perbėgo armija tų, taip vadinamų, „gerųjų opozicionierių” rusų, kurių dauguma galimai iš to paties FSB, arba kremlinių oligarchų aptarnautojai, atsiranda negera nuojauta, kad tą „naująją demokratinę” rusiją jie planuoja kurti visai nebe rusijoje, o čia Lietuvoje.
Jie tokie pat šovinistai ir imperialistai, kaip ir visi kiti, ne daugiau. Na, bet jie konservatorių ir LDDP draugai, tiesa?
Su rusais, ateina fondai pinigų. O šiais sunkiais karo laikais, iš vargano LR biudžeto dotacijų partijoms, Tėvynei ilgai neištarnausi.
Dar didesnį pavojų Lietuviai kelia tie, kurie plačiai atvėrė vartus.
Per karą atverti vartai ‘sveteliams’ iš priešų teritorijos – diversija ir valstybės išdavystė.
Apžvelgė Didžiojo Trejeto išdaigas. Tas Fukuyama nedurnas buvo, nes gerai žinojo, ko edukuoti runkeliai verti. Kad edukuotiems runkeliams ir zubryloms bet kokį „Š” už gryną auksą gali prakišti ir nieko nebus – jie visada tikės tuo, ką vergvaldys, ką nugalėtojas teiksis jiems viešai pateikt. Amerika be Rusijos neišsenkamų gyvosios jėgos resursų niekada nebūtų tapusi tuo, kuo tapo. Amerikos (Anglija) ir Rusijos (carinė ar sovietinė, ar dabartinė jųjų paveldėtoja) – mirtina sąjunga neišardoma, kurios kapsukiečiai niekaip suprast negali ir negalės, kol Lietuvos universitetai nebus naujai pertvarkyti ir atsisakyta neosovietikų, ir turėjusių nederamų ryšių, ir sąsajų su priešu paslaugų. Žečpospolita, kaip visuotinai žinoma, bet tik ne Kapsukėje, kad išeidama iš Rusijos imperijos okupavo trečdalį Lietuvos – Pietryčių Lietuvą ir nieko. Viskas čia su ta Pietryčių Lietuvos okupacija gerai – geopolitinis čiki piki. Amerika viešai ant durniaus nepripažino Baltijos šalių okupacijos, o iš tikro būtent jas su Viniuku priešakyje ir atidavė Stalino Rusijai, kaip amžinąjį jos paveldą, turtą, ambiciją ir dar, bala žino, ką? Žinoma, tai buvo dezistų pliekiamo mažaraščio nuomonė, ne daugiau.
O Baltijos šalys po karo de fakto priklausė Stalino Rusijai . Pasakysi Stalinui kad mes neatiduodame, o Stalinas pasakys, ačiū, aš ir taip turiu.