2008 m. vasario mėnesio antroje pusėje Kosovu vadinamo regiono parlamentas paskelbė deklaraciją dėl atsiskyrimo nuo Serbijos. Daug pasaulio valstybių šiam veiksmui pritarė, daug – nepritarė. Daug iškilių veikėjų Lietuvoje tuo metu sakė, kad, jei nepritariate Kosovo atsiskyrimui, tai greičiausiai neatitinkate vertybinės politikos standartų ir esate prorusiškas vatnikas.
Mums ši situacija turėtų būti puikiai pažįstama ir jau seniai įprasta. Socialiniai tinklai, visa verčiantys kaimu, pavertė kaimu ir Lietuvą, kuri ir taip juo buvo istoriškai – tik daug geresne prasme. Čia susiliejo du kaimo žvilgsniai: vienas – tradicinės močiutės, kuri, stebėdama, ar kaimynų nepilnamečiai padaužos nevagia jos obuolių, „viską mato ir todėl žino, žiūrėdama pro langą“, ir kaimo mergos ar berno, kurie „viską mato ir žino“, nes nuolat brauzina ir pažįsta pasaulį iš socialinių tinklų.
Bet grįžkime prie Kosovo. Kai tarptautiniu mastu įvykdoma kas nors tokio, kas, mažų mažiausia, kelia labai rimtų klausimų, turime konstatuoti problemą ir ruoštis rimtiems padariniams. O ką daro Vilniaus sėdmaišininkų kaimas? Arba geriau patyli, arba pritaria status quo, kad ir koks jis būtų.
Tai, kad Kosovo „laisvės kovotojų“ ir atsiskyrimo nuo Serbijos aktyvistai greit atsidūrė ant teisiamųjų suolo už karo nusikaltimus ir neįtikėtinus žiaurumus serbų atžvilgiu, matyt, turėjo būti įdomu tik „vatnikams“. Tikri Lietuvos vertybiniai patriotai privalėjo palaikyti Kosovo albanus. Turiu porą mūsų tarptautinės teisės specialistų ir patriotinių politikų įrašų tuo klausimu. Galimai jais pasidalinsiu prisiminimų knygoje. O gal ir anksčiau.
Nors šiaip vadinamoji Kosovo išlaisvinimo armija buvo nemenka dalimi Lietuvos tulpiniai ir į juos panašios budulių gaujos. „Idėjinių“ ten buvo ne taip jau daug. Daugelis idėjinių norėjo ne karo, o Kosovo autonomijos. Ir nesistengė būti Monikos Lewinsky pagalbininkais po JAV prezidento Billo Clintono geopolitiniais reikalais apkrautu stalu.
Beje, tas personažas, kuris buvo paskelbtas vadinamosios Kosovo valstybės prezidentu (Hashimas Taci), atsidūrė Hagos tribunole. Kaip??? Juk mūsų patriotams jis buvo toks šviesuolis???
O ar daug kas pasidomėjo, kaip istorinėse serbų žemėse atsirado taip daug albanų, kad skaičiumi jie pralenkė serbus ir ilgainiui ėmė mąstyti labai panašiai į Gazos arabus: „From the river to the sea Palestina (Kosovo) should be free“?
Žinoma, toliau lyginti su Izraelio ir Gazos situacija būtų nekorektiška – išskyrus nebent tai, kad albanų, atvykusių pagyventi Serbijoje (Kosove), gimstamumas buvo neįtikėtinas ir gerokai didesnis už serbų gimstamumą. Taip Kosovo serbai ilgainiui nustojo būti dauguma. Na, tipinis gimstamumo bumo Gazoje atvejis.
O kodėl albanai apskritai bėgo į Serbiją? Todėl, kad gelbėjosi nuo turkų, kurių valdomiems gyventi buvo daug blogiau. Bet juk galima buvo priešintis turkams, kaip tai darė mažytė didvyriška Juodkalnija? Bet – ne: vieniems albanams paprasčiau buvo patiems tapti turkais, o kitiems – pabėgti į Kosovą.
Tai ne dešimt ar dvidešimt metų istorijos. Tai – šimtmečiai. Ir per tuos šimtmečius albanai tik vieną kartą realiai pasipriešino turkams: XV amžiuje sukūrė savo valstybę. O ji gyvavo… 23 metus. Stipru! Palyginkite tai su Serbijos arba mažos, bet narsios ir turkams nepasidavusios Juodkalnijos istorija.
Bet šiandien mes visi – JAV demokratų žolę rūkantys globalistai: už Kosovą, už įtraukumą, už penkiasdešimt pilkų lyčių atspalvių, už vaccinated, už educated ir woke.
O žinote, kaip lygiai toks pat tautų apsisprendimas galėjo atrodyti kur nors Vilniaus krašte, Daugpilyje ar Narvoje, jei tautų apsisprendimo principą ten 1990 m. būtų nusprendusios ginti į Baltijos valstybes sovietmečiu suplūdusių ir gerai apginkluotų homo sovieticus gaujos?
Vilniaus krašto rusakalbių (tutejšų) istorinės pretenzijos į Vilniaus kraštą ne ką mažesnės, nei Kosovo albanų – į Kosovą. Trūko tik sukilimo. O Daugpilis 1990 m. pagal vyraujančią kalbą ir kultūrą buvo nebe latvių miestas.
Būtume turėję mes „albanų Kosovą“ ir Vilniaus krašte, ir Daugpilyje. Tik mūsų antivalstybiniams rusakalbiams tada nesusiklostė tokia palanki konjunktūra, kaip Serbijos albanams: jų nerėmė Vakarai. O Kosovo gaujas parėmė. Ir jos laimėjo. Tiek apie vertybinę politiką ir istorinį teisingumą.
Kodėl parašiau šį postą? Todėl, kad visai neseniai viename Chatham House renginyje prieš Donaldą Trumpą nusiteikęs Lietuvos diplomatas išreiškė mintį, kad „sienų neliečiamumo principas šiandien griūvą“. Aš jam turiu tik vieną klausimą: žmogau, kur tu buvai pastaruosius 25 metus, jei sakai – „šiandien“?
„Būtume turėję mes „albanų Kosovą“ ir Vilniaus krašte, ir Daugpilyje. Tik mūsų antivalstybiniams rusakalbiams tada nesusiklostė tokia palanki konjunktūra, kaip Serbijos albanams: jų nerėmė Vakarai…”
Jo, jo…. „Nesusiklostė tokia palanki konjunktūra”, nes Gorbačiovas su JAV prezidentu Maltoje jau buvo apsprendę „konjunktūrą”, todėl Sausio 3 prie TV bokšto „ant juoko” pasiuntė net iš Pskovo desantininkų būrį kelis kartus pykštelti iš patrankų tuščiais užtaisais. Po šių įvykių Vilniuje dislokuoto karinio dalinio karininkai stebėjosi tokia Pskovo desantūros „operaija”, pagal tereikėjo duoti įsakymą ir vietoje dislokuotų karių bataliono dydžio būrys su pagaliais būtų per keles valandas be pyškinimų ir kraujo praliejimo išvaikę į namus miegoti visus kovotojus.. Bet Gorbačiovas pats nepajudino, ir neleido kitiems pajudinti piršto, kad Vilniuje dislokuoti kariai su pagaliais būtų padarę „palankią konjunktūrą”..
Belieka priminti, Serbijos Kosovo albanams, prieš tai Chorvatijai, Bosnijai Hercegovinai… „palankias konjunktūras” darė, skelbdami „humanitarinėmis misijomis”, JAV ir visas NATO daugiadieniais Serbijos bobardavimais, buvusios Jugoslavijos ir Serbijos miestų, infrastruktūros griovimais…
„Žlungant TSRS, apie 1988 m. dauguma azerbaidžaniečių, turinčių tampresnius ryšius su Irano Azerbaidžanu nei su Azerbaidžano valstybe, siekė sienų pralaidumo su Iranu ir 1990 m. sausio 21 d. pirmieji visoje TSRS paskelbė nepriklausomybę.”