Vladimiras Laučius. Išlaidos gynybai: ar šuolis pateisins lūkesčius?

Naujoji krašto apsaugos vadovybė išreiškė norą didinti biudžeto asignavimus gynybai iki 4,5 proc. BVP. Suprantama, jog toks augimas yra labai reikšmingas, todėl tikėtina, kad gali tekti mažinti išlaidas kitose srityse. Tačiau kyla klausimas: kokie yra tikslai ir lūkesčiai dėl Lietuvos gynybos stiprinimo padidinus asignavimus?

Sunku tikėtis, kad padidinus BVP dalį, skiriamą gynybai, šis skaičius taptų efektyvia atgrasymo priemone. Rusijos operaciniam planavimui tokie finansiniai rodikliai galiausiai neturės lemiamos reikšmės. Be to, realistiškai žvelgiant, Lietuvos biudžeto asignavimų gynybai didinimas neleistų masiškai įsigyti kritinių aukštųjų technologijų gaminių, tokių, kaip ilgojo nuotolio oro gynybos sistemos, ir neišspręstų demografinių problemų, nuo kurių priklauso kariuomenės personalo skaičius.

Kitaip tariant, nors išlaidos gynybai padidėtų pusantro karto (skaičiuojant procentais nuo BVP), tai vargu ar sukurtų priešui, tokiam, kaip Rusija, reikšmingai didesnes kliūtis Lietuvoje. Tačiau tokios išlaidos galėtų labai apsunkinti kitas valstybės reformas ar sumažinti investicinį patrauklumą. Todėl labai svarbu aiškiai apibrėžti lūkesčius: kaip pasikeistų Lietuvos gynybinis potencialas, jei išlaidos gynybai pasiektų 4,5 proc. BVP?

Šiuos klausimus ir lūkesčius aptaria Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, ES ambasadorė JAV Jovita Neliupšienė, VU TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas bei Krašto apsaugos ministrės patarėjas Giedrius Česnakas.

Jovita Neliupšienė:

Negalima ir nereikia priešinti gynybos išlaidų kitoms viešojo sektoriaus išlaidoms. Reikia ir to, ir to. Jeigu Lietuvos geografinės koordinatės būtų kaip Portugalijos ar Kanados, gal galėtume sau leisti iš viso neskirti nieko šalies gynybai, nes saugotų tūkstančiai kilometrų ar net vandenynas. Deja, esame paribio valstybė, kuri siena su Rusija dalijasi ne vieną dešimtmetį, ir prie pasitikėjimo Rusija tikrai neprasideda nei okupacija, nei 2014 ar 2022 metai.

Mums pasisekė, kad, kai stojome į NATO, Rusija nesiėmė tokių veiksmų, kaip Ukrainoje, nors grasino. Tikriausiai jau laikas priimti tuos grasinimus tiesiogine, o ne perkeltine prasme. NATO yra sukurta kaip gynybos ir politinis aljansas, todėl yra formalūs ir neformalūs sutarimai, koks turėtų būti kiekvienos narės indėlis. Tai, kad kurį laiką tikėjome istorijos pabaiga ir kad prekyba padės demokratizuoti ar bent jau išpažinti vakarietišką gyvenimo būdą tokioms valstybėms, kaip Rusija ar Kinija, buvo naivu, gal net nusikalstamai naivu.

Dabar turime susidurti su pasekmėmis, kai turtingiausios pasaulio valstybės pajėgios tiekti tik labai ribotą karinės pagalbos kiekį, nepakankamą, kad Ukraina ne tik apsigintų, bet ir laimėtų. Visų NATO šalių gynybos pramonei reikia investicijų ir paskatų inovacijoms. Tam kad, jei tektų gintis, turėtume ne tik aljanso 5 straipsnį, bet ir technologinį pranašumą. Tad 2, 3 ar 5 procentai turi eiti ten.

Atkuriant gynybos pramonę ES ir JAV, kursis daugiau darbo vietų, o daugiau darbo vietų – tai verslo plėtra, mokesčiai ir investicijos į kitas viešojo sektoriaus sritis.

Ar Lietuvos 4–5 proc. padės atsilaikyti 2–3 savaites? Taip. Ar to užtenka, kad išgyventume? Nežinau. Bet kokia alternatyva? Nesiginti?

1940 m. Sovietų Sąjungos ultimatumui Antanas Smetona siūlė priešintis ginklu, bet dauguma ministrų nepritarė. Po to sekė 50 metų okupacijos. Ar pasipriešinimas būtų ką pakeitęs? Suomių pavyzdys rodo, kad taip. Partizanų pasipriešinimas iki pat 1956 m. irgi rodo, kad žmonės tikėjo savo valstybe. Ar Lietuva būtų nuniokota kaip Buča? Tikriausiai, bet alternatyva neapsaugojo mūsų nuo dešimčių tūkstančių tremčių. Mes neturime kito pasirinkimo – tik ruoštis ir gintis.

Juolab kad, vertinant būsimojo JAV prezidento Donaldo Trumpo retoriką, akivaizdu: Europa turi prisiimti daugiau atsakomybes savo gynyboje. Išrinktasis prezidentas, viceprezidentas ir jo aplinka nuolat kartoja, kad jeigu pačios pasienio valstybės nesirūpina savo gynyba, tai kas ja turi rūpintis ir kodėl. Jeigu mes neskirsime tų procentų, kiek patikimas bus mūsų raginimas Vokietijai ar Italijai?

NATO pagrindas yra atgrasymas – ne tik ginklų turėjimas, bet ir pasiryžimas juos panaudoti, sprendimų priėmimas. Jei patys rimtai nevertinsime savo saugumo, vargu ar kas nors patikės tuo, ką kalbėsime bet kokiuose formatuose. Šiandien visai sutikčiau, kad Lietuva persikeltų į Madagaskarą ar į Kanados miškų gilumą, bet, deja, tai neįmanoma, todėl alternatyvos NATO ir JAV branduoliniam skėčiui neturime. Tuo mūsų padėtis skiriasi nuo Ukrainos ar Gruzijos. Jei procentai, JAV prezidento manymu, padeda sutvirtinti NATO atgrasymo politika, tai mokėsime tiek, kiek reikės.

Giedrius Česnakas:

Napoleonas Bonapartas sakė, kad „kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą“. Ši frazė yra kaip niekada aktuali šiandien. Matome Rusijos agresiją Ukrainoje ir suvokiame, kad didžiąją nepriklausomybės laikotarpio dalį, deja, neskyrėme pakankamai dėmesio gynybai ir tik lėtai busti pradėjome 2014 m. Lietuvos NATO sąjungininkai taip pat buvo pernelyg įtikėję „istorijos pabaiga“ ir dabar bunda – pradeda investuoti į gynybą, kad atgrasytų Rusiją, nusiteikusią ilgalaikiam karui su NATO, Vakarais ir demokratijomis, remiamą Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Irano, Kinijos Liaudies Respublikos, kurios siekia sugriauti esamą pasaulio tvarką, užtikrinusią Lietuvos saugumą. Manydami, kad tokioje aplinkoje galime sutaupyti gynybai vardan gerovės, paaukosime gerovę, saugumą ir nepriklausomybę.

Devynioliktoji Lietuvos vyriausybė numatė skirti ne mažiau nei 3,5 proc. BVP gynybai, o padidintos skolinimosi galimybės leidžia didinti investicijas į gynybą iki 4 proc. 2025 m. Numatoma, kad  2025 m. investicijos į gynybą sieks 3,3 mlrd. eurų. Šios investicijos leis paspartinti ginkluotės įsigijimą aprūpinant Lietuvos kariuomenę. Investicijų didinimas leidžia spartinti Lietuvos nacionalinės pėstininkų divizijos kūrimą ir užtikrinti greitesnį pilno kovinio pajėgumo pasiekimą. Vladimiro Putino režimas iš esmės militarizavo visuomenę ir ją rengia ilgai konfrontacijai, todėl laikas yra kritinis veiksnys siekiant atgrasyti Rusiją.

Savo ruožtu Rusija, patirdama didžiulius karių ir karinės technikos nuotolius, okupuoja Ukrainos teritoriją. Stumdamasi pirmyn Rusija miestus paverčia griuvėsiais. Kur eina Rusijos pajėgos, lieka išdeginta žemė. Žmonės patiria didžiules kančias, yra priversti evakuotis, žūsta arba, primetus „rusų pasaulį“, priverčiami tapti Rusijos piliečiais. Be Rusijos pilietybės jiems neteikiamos sveikatos ir socialinės paslaugos, žmonės negali įsidarbinti. Fiksuojama, kad okupuotų teritorijų gyventojai perkeliami į Rusiją, vaikai perduodami auginti rusams, naikinama kalba, istorija ir kultūra, visuomenė rusifikuojama. Gausu ukrainiečių persekiojimo, įkalinimo, kankinimo ir nužudymo atvejų. Tokia politika laikytina genocidu.  Būtina suprasti, kad, jei Rusijai pavyktų okupuoti Lietuvos teritoriją, mes negalėtume tikėtis kažko kito. Svarstyti, kad būtų galima skirti daugiau dėmesio gerovei, kai tiesiogiai grasinama fiziniu sunaikinimu, nėra adekvatu.

Lietuvos suverenitetas, teritorinis integralumas ir demokratinė santvarka yra absoliučios vertybės, kurias turime ginti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 ir 139 straipsniai aiškiai sako, kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Dėl būtinybės užtikrinti šią teisę ir pareigą maksimaliai efektyviai yra būtina investuoti į gynybos pajėgumus, karinę techniką, piliečių parengimą ginti atliekant karinę tarnybą, periodiškai atnaujinant rezervo įgūdžius, stiprinant Lietuvos Šaulių Sąjungą, stiprinant valstybės institucijų sąveiką.

Vertinant Lietuvos galios parametrus ir juos lyginant su Rusijos, mes individualiai visais parametrais (populiacija, ekonomika ir kt.) esame mažesni, ir, deja, tai – nepakeičiamas faktas. Vienintelis elementas, kurį galime pakeisti, tai – ryžtas ir pasirengimas, kurie mūšio lauke labai svarbūs. Taip, Lietuva neturės F-35 eskadrilių, šimtų tankų, tūkstančių raketų, bet pasirengimas, nusiteikimas ir aprūpinimas, kiek  įmanoma, leistų duoti stiprų atkirtį.

Mes nesame vieni. Esame didžiausio ir pajėgiausio karinio aljanso – NATO nariai. Tuo pat metu esame Europos Sąjungos nariai. Abi šios organizacijos itin stiprina atgrasymą ir mūsų gynybą. Turime ir kitus daugiašalius ir dvišalius gynybos ir saugumo įsipareigojimus.

Narystė NATO yra Lietuvos atgrasymo pagrindas, todėl Lietuva, kaip ir Šiaurės bei Baltijos valstybės, Lenkija, Vokietija ir kitos yra suinteresuotos stipriu NATO ir stipriu transatlantiniu ryšiu. NATO yra parengta reaguoti dar iki galimo užpuolimo ir atsakyti į jį. NATO steigimo sutarties penktasis straipsnis aiškiai sako, kad vienos narės užpuolimas yra visų narių užpuolimas, todėl kiekviena narė individualiai ir kolektyviai suteiks pagalbą užpultai narei. Tai reiškia, kad valstybės sąjungininkės neprivalo laukti bendro sprendimo, kurį gali uždelsti  viena ar kita narė, bet veikti individualiai ir dalyvauti užpultos narės gynyboje. Todėl kalbos apie penktojo straipsnio aktyvavimo problemas yra ganėtinai tuščios. Neatsitiktinai NATO ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje ir JAV ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje yra tas pats žmogus, kuris priima sprendimą tiek dėl JAV, tiek ir NATO pajėgų veikimo. Reikia nepamiršti, kad NATO ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje gali tam tikras, jam priskirtas, pajėgas perkelti taikos metu, jeigu matomi pasirengimo invazijai į valstybę narę ženklai. Toks pajėgų perkėlimas veikia kaip atgrasymo priemonė ir kartu stiprina gynybos pajėgumus dar iki karo pradžios. JAV ginkluotųjų pajėgų vadas Europoje gali perkelti ir JAV pajėgas, kurios gali reaguoti į NATO valstybės narės užpuolimą iki priimant bendrą NATO sprendimą. Vien tai rodo, kad diskusijos, jog Lietuva ginsis dvi savaites viena, neturi pagrindo.

Tuo pat metu būtina pabrėžti, kad Lietuvoje jau yra NATO sąjungininkai. Turime JAV tankų bataliono kovinę grupę, turime NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, vadovaujamą Vokietijos, fiziškai Lietuvoje turėsime Vokietijos brigadą, esame Jungtinių ekspedicinių pajėgų (JEF), vadovaujamų Jungtinės Karalystės, nariai. Dvišaliu pagrindu Lietuvoje vyksta oro gynybos pratybos. Be abejo, reikia dirbti, kad būtų užtikrintas NATO įsipareigojimas, duotas Vilniaus viršūnių susitikime rytų flango narėms dėl rotacinės oro gynybos užtikrinimo. Lygiagrečiai oro policijos misijos transformavimas į NATO oro gynybos operaciją Baltijos šalyse taip pat sustiprintų atgrasymą.

Galima matyti, kad gynybos pramonės pajėgumai Europoje, lyginant su 2022 m., išaugo. Pagaminama daugiau amunicijos, daugiau tankų, oro gynybos sistemų, kovos mašinų ir dronų. Gamyba auga tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Šis augimas nėra pakankamas, nes reikia dar didesnių gamybos pajėgumų ir užsakymų. Užsakymai susiję su gynybos investicijomis, todėl didesnis BVP dalies skyrimas gynybai yra labai svarbus. Šiame kontekste tiek ES Gynybos ir kosmoso komisaro, tiek Komisijos prezidentės pozicijos dėl gynybos pramonės vystymo Europoje ir bendro skolinimosi gynybai labai sveikintinos.

Išrinktojo JAV prezidento Donaldo Trampo spaudimas Europos sąjungininkams skirti didesnes investicijas gynybai taip pat turėtų prisidėti prie karinių pajėgumų vystymo Europoje. Visi Europos sąjungininkai turėsime dėti pastangas, kad išlaikytume JAV dėmesį, nes JAV vis labiau gręžiasi į Indijos-Ramiojo vandenynų regioną. Galiausiai europiečiai turės tapti savarankiškesni užtikrinant gynybą ir saugumą, prisiimdami ambicingesnius įsipareigojimus.

Reikia pripažinti, kad sunkiai sprendžiama problema Europoje yra kariuomenės personalo didinimas. Dauguma Europos sąjungininkų po šaltojo karo atsisakė šaukimo į kariuomenę, personalo skaičiai buvo sumažinti, kariuomenės biurokratizavosi. Susitelkimas į kovą su terorizmu ir operacijas kituose regionuose racionalizavo mažų kariuomenių pasirinkimą, nes buvo galvojama, kad didelio masto karas tarp valstybių yra praeitis. Deja, buvo suklysta. Karinių pajėgumų vystymo pokyčiai nėra tokie greiti, kokių norėtume, ir Rusijos plataus masto karas netapo lūžio tašku, keičiančiu visuomenių mąstymą. Dėl šios priežasties būtina politinė lyderystė, kuri įtikintų visuomenes, kad saugumas ir gynyba yra visos visuomenės atsakomybė, kad individualių valstybių saugumas neatskiriamas nuo sąjungininkų saugumo.

Būtinas ryžtas atgrasyti ir gintis. Lietuva, didindama gynybos finansavimą ir vystydama karines pajėgas, tokį ryžtą rodo. Deja, jis nėra toks ryškus tarp sąjungininkų. Individualių pajėgumų plėtojimas ir nuolatinis darbas su sąjungininkais stiprins Lietuvos atgrasymą ir gynybą. Matymas, kad situacija yra itin sudėtinga, turi priversti mobilizuotis. Blogiausia būtų nedaryti nieko.

„Rage, rage against the dying of the light.” Dylan Thomas (1951).

Kęstutis Budrys:

Pirmiausia svarbu matyti NATO gynybos politikos planavimo kontekstą. NATO tikslas yra užtikrinti kolektyvinį saugumą konkrečiomis karinėmis priemonėmis. NATO narės vieningai sutarė ir užfiksavo Strateginėje koncepcijoje, kad Rusija kelia ilgalaikę tiesioginę karinę grėsmę. Tada parengė operacinius planus, kaip galėtų, atgrasymui nepavykus, apginti NATO teritoriją ir nugalėti Rusiją.

Remiantis planais, buvo peržiūrėti NATO pajėgumų tikslai – kokių ir kiek reikia pajėgų kiekvienoje valstybėje, kad šie planai būtų įgyvendinami. Jau dabar žinome, kad tikslų įgyvendinimui visiems reikės iš esmės didinti išlaidas, ir labai greitai. Jeigu nepadidinsime išlaidų, negalėsime sukurti tokių pajėgumų (personalas, ginkluotė ir įranga, atsargos, parengtis, kt.), kurie leistų apsiginti ir atgrasyti.

Silpnas Aljansas padidintų Rusijos agresijos tikimybę.

Lietuvos gynybos planavimas vyksta atsižvelgiant į NATO kolektyvinės gynybos planavimą. Per artimiausius metus turėsime išauginti ir sustiprinti savo kariuomenę, kad pajėgtume drauge su Lietuvoje esančiais sąjungininkais gintis nuo pirmojo centimetro. Turėsime ne vieną svarbią užduotį, be kita ko – ir užtikrinti sąlygas priimti reikšmingą sąjungininkų pastiprinimą. Drauge su atvykusiais sąjungininkais nugalėsime priešą ir atstatysime taiką. Toks yra sumanymas. Tai, kaip greitai įgyvendinsime savo planus, priklausys ne tik nuo finansų, bet ir nuo infrastruktūros statybos greičio, ginkluotės ir įrangos pristatymo terminų, mokymų organizavimo.

Visoje NATO vyksta diskusija dėl didesnio finansavimo. Tai bus ir NATO Hagos viršūnių susitikimo tema. Siekiame naujų minimalių išlaidų ribų – jas padidinti bent iki 3 procentų nuo BVP. Jei to nepavyks padaryti, mes neįtikinsime ne tik gynybos pramonės įmonių daugiau gaminti, bet ir bet kurio potencialaus agresoriaus, kad esame rimtai nusiteikę.

Lietuvai svarbu, kad ne tik mūsų regione augtų išlaidos, bet ypač – tose šalyse, kurių kariuomenės pas mus bus dislokuotos galimo konflikto metu. Matome, kaip įtampos dėl kitų metų biudžeto išklibino ne vieną vyriausybę Europoje. Suprantame, kad tai nėra paprasti sprendimai. Tačiau ir patys sau, ir sąjungininkams turime priminti, kodėl tai yra svarbu daryti, į kokias egzistencines grėsmes turime atsakyti.

Turime daugiau galvoti apie pergalę karo atveju, planuoti, kaip greitai nugalėti, modeliuoti ir treniruotis pagal įvairius scenarijus. Tada ir ginčas dėl išlaidų bus mažiau apie procentus, o daugiau apie galingesnę už priešo kariuomenę, technologinį pranašumą, parengties didinimą. Mūsų galvose toks lūžis jau vyksta. Dirbsime, kad taip būtų ir kitose sostinėse.

Tomas Janeliūnas:

Į šį klausimą galima atsakyti įvairiai. Tai susiję ne tik su saugumo garantijomis ar atgrasymo užtikrintumu, bet ir su konkrečiomis mūsų galimybėmis stabdyti rusus, jei prasidėtų karas.

Pradėkime nuo kiek tolimesnio taško: ar kuomet rudenį nusiperkame žiemines automobilio padangas, gauname garantiją, kad artimiausią žiemą nepateksime į avariją? Greičiausiai daugelis supranta, kad investicijos į automobilio saugumą žiemos keliuose tik iš dalies apsaugo nuo nelaimingų įvykių. Ir vis dėlto didžioji dalis supranta poreikį pirkti žiemines padangas, nes be jų rizika smarkiai išaugtų. Bet ir čia yra pasirinkimas, kuris priklauso nuo asmeninio rizikos įvertinimo ir vairavimo aplinkybių. Vieniems užtenka „ekonominio varianto“, kiti rinksis brangesnes, o galbūt dygliuotas padangas, jei planuoja dažnai važinėti apledėjusiais keliukais.

Analogija tiktų mūsų valstybės saugumui. Mes turime labai rizikingą kaimyną, kuris ketina mus užpulti ir išžudyti mūsų žmones. Galima rinktis „ekonominį“ variantą ir ginkluotis už 2 ar 2,5 proc. nuo BVP. Bet tai būtų suprantama, jei būtume kokia Portugalija ir šalia neturėtume agresyvių kaimynų. Kuomet šalia turime rusiją, racionaliau rinktis „dygliuotas padangas“, nes „žiema artėja“, ir ji nebus švelni.

Garantijos, kad rusija mūsų neužpuls, nesuteiks joks konkretus procentas nuo BVP. Kaip pasakė JAV sausumos pajėgų vadas Europoje atsargos generolas Benas Hodgesas, kariaus ne procentai, o konkrečios pajėgos – divizijos, brigados ir batalionai. Su konkrečiomis artilerijos, oro gynybos sistemomis, tankais ir dronais. Prieš rusijos divizijas ir brigadas mes turime pastatyti ne buhalterines eilutes su eurais ir procentais, o konkrečius kovinius vienetus ir karines technologijas.

Suprantama, kad vien Lietuvos galimybės neleidžia tikėtis ilgą laiką atsilaikyti prieš rusijos karines pajėgas. Galutinio taško, koks mūsų gynybai skiriamas BVP procentas galėtų atgrasyti rusiją nuo galimo puolimo, nėra. Esminis mūsų atgrasymo argumentas visuomet bus kolektyvinės gynybos patikimumas ir solidarumas. Tik NATO pajėgos gali atgrasyti rusiją nuo karinės avantiūros.

Tačiau negalima aklai pasikliauti tik NATO atgrasymo potencialu. Mūsų savarankiškos gynybos ir investicijų į ją prasmė yra keleriopa:

•     NATO pajėgos, galinčios nugalėti rusijos kariuomenę, Lietuvoje atsirastų ne tą pačią minutę ar valandą, kuomet rusai pradėtų puolimą. Tam gali prireikti laiko – nuo politinių sprendimų NATO ir valstybių sostinėse priėmimo iki logistinio pasirengimo ir konkrečių karinių planų realizavimo. Mūsų galimybės savarankiškai priešintis bus svarbios. Nes kiekvienas rusų užimtas kilometras, kiekviena gyvenvietė – tai mūsų žmonių aukos ir didžiuliai sugriovimų nuostoliai. Kuo daugiau turėsime priemonių efektyviai stabdyti rusų puolimą, tuo daugiau gyvybių galime išsaugoti, kol atvyks pagrindinės NATO pajėgos.
•     Rusai taip pat skaičiuoja ir vertina, koks pasipriešinimas jų gali laukti Baltijos šalyse. Kiekviena nauja oro gynybos sistema, kiekvienas papildomas kovinis dronas ir kiekvienas moderniai apginkluotas batalionas reiškia rusijai papildomus resursus, kuriuos ji turi sukaupti, jei tikisi pergalės (suprantama, kad to tikėtųsi, nes kitaip net negalvotų apie puolimą). Tokių resursų skaičiavimai ir kaupimas – tai papildomas mūsų taikos laikas ir papildomas laikas visoms NATO narėms stiprinti savo gynybines pajėgas. Investuodami į savo gynybą mes bemaž tiesiogine prasme perkame tą gerovės laiką, kuriuo dabar galime džiaugtis.
•     Kiekviena efektyvaus pasipriešinimo diena gali didinti ir mūsų sąjungininkų tikėjimą ir pasiryžimą mus ginti. Vienaip Vakarų šalių politikai ir visuomenės gali reaguoti, jei Baltijos šalys kristų per pirmąsias tris karo dienas, ir kitaip – jei sėkmingai stabdytų rusų puolimą savaitę, dvi ar ilgiau. Prisiminkime, kad net Ukrainos karo pradžioje tik po pirmųjų dienų pasikeitė Vakarų požiūris į tai, ar reikia padėti Ukrainai. Ukrainiečių pastangos gintis ir priešintis pakeitė iš pradžių skeptišką požiūrį, neva Kyjivas kris per 3 dienas, ir nieko čia jau nebepadarysi.

Galiausiai, skaičiavimai, jog gali tekti skirti ne 3 ar 3,5, o 4,5 proc. nuo BVP turi konkrečią priežastį – mūsų gynybos planuose yra sukurti ir aprūpinti divizijos lygio kovines sausumos pajėgas. Jei mes norime tai pasiekti bent iki 2030 metų, tam reikia bemaž dvigubinti dabartines išlaidas. Štai čia ir atsiranda pasirinkimas – ar mes rimtai žiūrime į savo galimybes priešintis galimam  rusų puolimui, ar tik pasikliaujame politinėmis garantijomis ir kitų nusiteikimu rimtai mus ginti. Reikia abiejų komponentų, nes tai lyg susisiejantys indai: be rimto mūsų pačių požiūrio ir indėlio nebus rimtesnio nusiteikimo ir kitose NATO šalyse.

…

Vladimiras Laučius yra Rusijos propagandos tyrėjas, GSSC „Akiračių“ klubo moderatorius