Vladimiras Laučius. Kaip Amerika klysta dėl Rusijos

Kotkinas pradeda nuo to, kad Ukrainos karo potencialas grėsmingai senka. Jo teigimu, Ukrainai jau trūksta jaunų, 18–30 metų amžiaus vyrų. Ukrainos karių apmokymo bazėse Britanijoje ir Vokietijoje treniruojami 35+ metų amžiaus kariai. Maža to, mūšio lauke ukrainiečiams vis labiau trūksta amunicijos, oro gynybos priemonių.

Bet kuris manevrinis karas, sako Kotkinas, po pusmečio virsta sekinimo karu. Rusijos ir Ukrainos kare jau senokai turime šią sekinimo fazę. Laimėti karą šioje fazėje galima tik palaužus priešininko gebėjimą ir valią kovoti. Tai – du kertiniai veiksniai.

Ir nė vieno iš jų, kalbant apie Rusiją, palaužti neišeina. Rusijos gamyklų niekas nebombarduoja, jos ekonomikos niekas taip nenaikina, kaip naikinama Ukrainos ekonomika, Vakarų sankcijos Rusijai nesunkiai apeinamos, o Rusijos valia kariauti įkūnyta viename žmoguje: Putine. Ir, deja, niekas Vašingtone rimtai negrasina jam ir jo režimui.

Tai, Kotkino požiūriu, yra pagrindinė prezidento Joe Bideno politikos klaida. „Jei mes nesmogiame nei Rusijos gebėjimui kariauti, nei valiai kariauti, tai rusai gali tęsti be galo“, – sako „The New Yorker“ pašnekovas.

Jo nuomone, Vakarai turi spausti Putiną, keldami realią grėsmę jam asmeniškai ir jo režimui, jo valdžios išlikimui. Kol šitai nedaroma, Putinas siųs į karą ir mirtį tiek žmonių, kiek norės, neskaičiuodamas aukų.

Nebandydamas sunaikinti Putino režimo ir net nedarydamas jam kietesnio spaudimo Vašingtonas iš esmės pasmerkia Ukrainą beviltiškai įklimpti šiame kare.

Kotkinas daro šiokį tokį reveransą Bideno administracijai, girdamas ją už tai, kad jai pavyko suvaldyti konflikto eigą, neleidžiant Ukrainos ir Rusijos karui virsti platesnio masto karu. Tačiau jis labai aiškiai leidžia suprasti, jog nebandydamas sunaikinti Putino režimo ir net nedarydamas jam kietesnio spaudimo Vašingtonas iš esmės pasmerkia Ukrainą beviltiškai įklimpti šiame kare.

Juolab kad net ir rimtesnė Vakarų karinė pagalbą jai vargu ar padės laimėti (čia Kotkinas remiasi karo ekspertais, teigiančiais, jog Vakarų sinčiami tankai nieko nenuveiks be oro priedangos, kuros nėra, o jei ji atsiras F-16 pavidalu, tai tie F-16 nieko negalės padaryti prieš rusų S-300 ir S-400 sistemas, tirštai sustatytas ne tik Rytų Ukrainoje, bet ir Rusijos teritorijoje).

Taigi Kotkinas nedvejodamas ragina Vakarus rimčiau imtis Putino režimo, dirbti su valdančiojo elito atstovais ir pastatyti Putiną pireš nemalonų pasirinkimą: arba jis tęsia karą ir praranda valdžią, arba gelbsti save ir savo režimą, atsisakydamas karo.

Šioje pokalbio vietoje Kotkinas ima ryškinti savo bene pagrindinę mintį, pastaruosius keletą mėnesių skambančią jo viešuose pasisakymuose: Ukrainai svarbiausia laimėti ne karą, o taiką.

Tarkime, sako Kotkinas, ukrainiečiai prasiverš iki Tokmako. Kas toliau? Veršis link Melitopolito? Paskui – Azovo jūros link? O kas toliau? Net jei jiems pasiseks ir jie pasieks visų šių tikslų (kas gali kelti pagrįstų abejonių), kyla daug rimtų klausimų dėl tolesnės Ukrainos valstybės ateities.

Milijardai dolerių neplauks į Ukrainą iš JAV amžinai. Kaip ji planuoja atstatyti savo ekonomiką? Kaip ketina tinkamai pasirengti stojimui į ES? Kaip įsivaizduoja taikos susitarimą su Rusija? Kas jai suteiks saugumo garantijas? Iš kur ji trauks pinigų labai brangiai moderniai ginkluotei, kuri leistų jai apsiginti nuo galimo naujo Rusijos puolimo?

Visi šie klausimai yra apie tai, kaip Ukrainai išlikti ir sustiprėti, laimėjus taiką, o ne kaip atsiimti Krymą arba Donbasą, laikinai laimint kare prieš Rusiją.

Kotkinas pripažįsta, kad karo matymas Vašingtone ir Kyjive labai skiriasi. Jis neslepia savo liūdno skepsio, vertindamas ukrainiečių karo baigties viziją – su visais karo tribunolais, reparacijomis ir Rusijos užgrobtų teritorijų grąžinimu.

Beje, kalbantis su Ukrainos ekspertais, kurie lankosi Lietuvoje, tenka girdėti tą patį: žinoma, reparacijos; o kaip jūs dar įsivaizduojate karo baigtį? Į klausimą, kaip galima tikėtis reparacijų iš branduolinės valstybės, kuri tikrai nekapituliuos kare, atsakoma kitu klausimu: o kas mokės už Ukrainos atstatymą? Ir iš to kažkodėl daroma drąsi išvada: rusai.

Ir, žinoma, bus ne tik reparacijos, bet ir visų prarastų teritorijų sugrąžinimas. Kaip kitaip? Bandymas abejoti dėl teritorijų gali iškart nuteikti prieš jus jūsų pašnekovą.

Kryme iki karo gyveno 2,3 mln. žmonių, dauguma jų – etniniai rusai, sako Kotkinas. Po aneksijos atvyko dar pusė milijono rusų. Ką su jais visais ketina daryti ES nare besiruošianti tapti Ukraina? Atlikti etninį valymą? Panašus klausimas turbūt tiktų ir nemažai daliai Donbaso.

Kotkino požiūriu, Ukrainai dabar daug svarbiau grąžinti milijonus savo emigravusių piliečių namo; vaikus – į Ukrainos mokyklas; išsaugoti dar neišžudytų kare jaunų vyrų gyvybes; atkurti sugriautą ekonomiką; įvykdyti reformas ir įstoti į Europos Sąjungą; gauti saugumo garantijas (nebūtinai iškart stojant į NATO) iš Vakarų valstybių.

Tam reikia taikos derybų, o ne Melitopolio ir Mariupolio bet kokia kaina, rizikuojant visos tautos ir valstybės ateitimi.

<…>

Visas straipsnis – 15min.lt.