Vladimiras Laučius. Kas sulaikys naujuosius mongolus?

(Straipsnio ištraukos; 15min.lt)

[…] Skirtumas nuo Legnicos mūšio su mongolais, įvykusio 1241 m. balandžio 9 d., būtų tik tas, kad dabartiniai vokiečiai nebeturi veiksnios kariuomenės, o dabartinis popiežius, užuot atsiuntęs ginkluotų riterių, kaip darė jo pirmtakas, skelbtų socialistinius šūkius, girtų Rusijos didybę ir mazgotų kojas nelegaliems migrantams. Realiai su naujaisiais mongolais kovotų tik lenkai.

[…] Aukščiausiu politiniu lygiu nutarta, kad didinsime finansavimą krašto apsaugai iki 5–6 proc. BVP. Kalbant supaprastintai ir simboliškai, tai leistų mums įsigyti dvigubai daugiau tankų, nei skiriant 3 proc. BVP gynybos reikmėms. Tarkime, ne 50, o 100 tankų.

Ar tai atgrasytų Rusiją? Tikrai ne. Ar tai padėtų įveikti jos kariuomenę? Irgi – ne. Ar 6 proc. BVP krašto apsaugai leistų prezidentui Gitanui Nausėdai tesėti pažadus dėl gerovės valstybės? Vargu bau.

[…] Kad ir kaip stengtumėmės auginti savo gynybos išlaidas, mūsų valstybingumo likimas, kaip ir kovojančios Ukrainos likimas, Rusijos agresijos atveju pirmiausia priklausytų nuo sąjungininkų paramos.

[…] Bet Amerika turi savų problemų – ir išorės, ir vidaus. Ir tų problemų daugėja. Klaidingi sprendimai iškart po Pirmojo pasaulinio karo leido išaugti ir sustiprėti monstrui, kuris Amerikai ir visam Vakarų pasauliui buvo didžiausias galvos skausmas ir gėdingų susitarimų šaltinis (Jalta) XX amžiuje.

O po Antrojo pasaulinio karo Amerika leido Kinijoje įsigalėti sovietų draugui Mao Dzedongui. Sovietai Kinijos pilietiniame kare padėjo Mao kariuomenei, o amerikiečiai jo oponentui Čiang Kaišekui, pasitraukusiam į Taivaną, padėti atsisakė (na, žinote: kaip gali progresyvi Amerika palaikyti ne progresyvų komunistą Mao, o nacionalizmo atgyveną Čiangą?).

Vėliau buvo įgyvendinta Henry Kissingerio „gudrybė“: atskirkime Kiniją nuo Rusijos ir dirbkime su ja išvien; Jungtinėse Tautose tegu Kinijai atstovauja nebe mūsų senasis draugas Taivanas, o mūsų naujoji draugė – Kinijos komunistų partija. Panašiai kaip Schroederio-Merkel Vokietija bandė prisijaukinti ir „modernizuoti“ Putino Rusiją per glaudų bendradarbiavimą, Jungtinės Valstijos tada pabandė prisijaukinti Kiniją.

Nepavyko. Ir štai Jungtinės Valstijos turi tą pačią bėdą, kaip ir šaltojo karo pradžioje: du galingus, prieš Vakarus nusiteikusius ir tarpusavyje bendradarbiaujančius Amerikos priešus – Pekiną ir Maskvą. Skirtumas tik tas, kad didesnę grėsmę Amerikai šiuokart kelia Pekinas, o ne Maskva. Ir didesnis JAV dėmesys dėl šios priežasties skiriamas ne Europai, o Ramiojo vandenyno regionui.

[…] Signalas Europai – aiškus: savo problemas su Rusija ruoškitės spręsti patys; JAV pagalbos tikrai sulauksite, bet tai bus būtent pagalba, o ne nusiginklavusios Europos gynimas, kur tik JAV realiai kovotų su Rusija, o Vokietijos Bundeswehras tradiciškai svarstytų, ar ne per žiauru būtų šaudyti į rusus koviniais, o ne mokomaisiais užtaisais.

Tačiau tokiam karui Europa jėgų neturi ir, regis, net nežada jų turėti (bent jau artimiausią dešimtmetį) sprendžiant iš to, kaip nedaug nuveikta gynybos stiprinimo srityje po gražių 2022-ųjų kalbų apie Zeitenwende. Nėra jokio Zeitenwende, pamirškite. Senoji Europa kariauti net negalvoja. Rusijos agresija – tai Naujosios Europos – ir gal net ne jos visos – problema.

Tad ko Senajai Europai per daug nerimauti? Vladimiras Putinas juk aiškiai pasakė, ko jam reikia: pilkosios zonos NATO rytiniame flange, o ne Berlyno, Paryžiaus, Londono ir Madrido prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Taip, NATO 5-ojo straipsnio niekas neatšaukė, ir jo bus laikomasi. Į Baltijos valstybes ar Suomiją gali būti permetamas vienas kitas ekspedicinis batalionas. Kuris vėliau gali būti priverstas atsitraukti. Nes reikėtų daug didesnių sąjungininkų pajėgų, kurių jie tiesiog neturi. Bet pagalba suteikta? Suteikta. Įsipareigojimai NATO sąjungininkėms formaliai įvykdyti? Taip, įvykdyti.

Tai – ne prognozė ir ne gilia esamos padėtis analize grįstas scenarijus; tai – tik svarstymas, kuris gali vykti kiekvieno Lietuvos ar kitos Baltijos valstybės piliečio galvoje. Ir jis jau senokai vyksta.

Ir kuo ilgiau valstybė tylės ir neaiškins, kiek tokie svarstymai atitinka tikrovę, kaip iš tiesų atrodytų Vakarų kolektyvinė gynyba nuo Rusijos, ar kova dėl „kiekvieno NATO teritorijos centimetro“ vyktų tik čia, mūsų teritorijoje, ar vis dėlto „Tomahawk“ raketos naikintų ir Maskvą, Sankt Peterburgą, Jekaterinburgą, – kol apie tai nebus kalbama žmonėms aiškiai, artikuliuotai, atsakant į klausimus, o ne numojant ranka („ramiai, mes viskam pasiruošę, Europa jau visko prisigaminusi, tik jūs apie tai nežinote“), tol šūkiai apie 5–6 proc. BVP ir mokesčių didinimą gynybai bus puiki proga įvairaus plauko populistams nuteikinėti visuomenę taip, kad ji išsirinktų savą Fico ar Orbaną.

[…]

Veidaknygė