Geležinės uždangos, Iron Curtain, ir tokios Rusijos izoliacijos, kuri nepaliktų jokių galimybių Putino režimo beneficiarams – pirmiausia Maskvos, Peterburgo, kitų didžiųjų Rusijos miestų gyventojams įkelti savo mėšlinų batų į Vakarų šalis ar kitais būdais, apeinant sankcijas, mėgautis Vakarų kuriama gerove.
Visiškai nenormalu, kai, vykstant karui Ukrainoje, ir rusų oligarchai, ir jų vaikai – auksinis jaunimėlis, ir šiaip pasiturintys maskoliai toliau randa būdų drybsoti Europos kurortuose ir rodyti Vakarams vieno piršto – ne nykščio – kombinaciją. Visus orkus būtina suvaryti atgal į Mordorą, ir jei tam reikia keisti Europos teisę ar nacionalinius įstatymus, tai pirmyn – keiskime. Seniai laikas.
Kelis dešimtmečius skleista mintis apie tai, kad Vakarai kaip tik turį atsiverti Rusijai, nes tik taip Rusijos visuomenė ir valstybė pasikeis į gera, baigėsi visiška intelektualine ir politine katastrofa. Deja, dalis tų, kurie nusišnekėjo tada, nusišneka ir dabar. Jie kalba apie tai, kad negalima atsitverti nuo Rusijos, negalima nuleisti Geležinės uždangos, nes tada mums nebepavyks Rusijos demokratizuoti.
Atsipeikėkite. Niekas jos nedemokratizuos: nei Vakarai, nei Rusijos demokratai (kurių beveik nėra), nei ateiviai. Demokratizuoti ir sukurti liberalią, žmogaus teises gerbiančią valstybę Rusijoje – tai tokia pat utopija, kaip ir liberalus, demokratinis, žmogaus teises gerbiantis Afganistanas.
Iškart atsiprašau Afganistano: galbūt jis dar turi šiek tiek vilčių.
Kitaip nei Rusija.
Kai tik Vakarai įtraukdavo Rusiją į savo sąjungas ir pradėdavo su ja taikiai bendradarbiauti, užuot traiškę, kaip kad bandė Karolis XII arba Guderiano tankų armija, ji iškart užgrobdavo tai, kas jai nepriklauso. Taip atsitiko ir dalijantis Žečpospolitą, ir po Napoleono karų. Taip galėjo nutikti ir po Pirmojo pasaulinio karo. Taip, deja, atsitiko kariaujant su Hitlerio Vokietija. Jalta – didžiausia XX a. Vakarų gėda.
Ir tik šaltasis karas bei Geležinė uždanga galiausiai privertė Sovietų Rusijos imperiją pasiduoti, nusileisti, atsisakyti užgrobtų teritorijų.
Bet Vakarai, tik laimėję šaltąjį karą, iškart pasidavė iliuzijoms ir vėl leido rūkti dūmams virš Barad-Duro – su savo atsivėrimo Rusijai ir Rusijos demokratizavimo per ekonominį bendradarbiavimą politika. Sarumano politika.
Rusijos politinė santvarka (santvarka plačiąja prasme, sen. graik. – politeia), kad ir kaip ją vadinsime – carizmu, putinizmu ar bolševizmu – turi labai gilias istorines šaknis, labai gilius ir tvirtus kultūrinius, socialinius pamatus. Tų pamatų nepakeitė nei Petro I reformos, nei 1917 m. revoliucija, nei 1991 metai. Politinis antstatas vis griūdavo ir buvo perstatomas, bet pamatai, ant kurių jis stovėjo, nesikeitė.
Esminis dalykas: Rusija elgiasi taip, kaip elgiasi jau daugiau kaip 500 metų, ne todėl, kad vis susiklosto aplinkybės jai šitaip elgtis, vis pasukti barbarišku keliu, o todėl, kad JI TOKIA YRA. Lemia ne antstatas, o pamatai.
Nors daugybė Rusijos ekspertų, ypač vadinamųjų Rusijos opozicionierių, pabėgusių į Vakarus ir paskyrusių save tikraisiais Rusijos „žinovais”, šiandien su tuo aršiai nesutinka. Mažiau jų klausykime: jie turi savo asmeninį interesą sakyti tai, ką sako (pagarba Borisui Akuninui, kuris šiai propagandai nepasiduoda).
Nebedarykime šimtametės klaidos. Geležinė uždanga – tai geriausia, patikrinta, efektyviausia Vakarų politika Rusijos atžvilgiu. Vakarų, kurie dar turi stuburą ir nenusiteikę palikti likimo valiai savo rytinio flango Europoje.
Po komunizmo žlugimo prasidėjusi privatizacija sukėlė žmonėms didžiausią nusivylimą ir pyktį. Kaip, mes tikėjomės daugiau teisybės ir lygybės, o prasidėjo biesprėdielas! Išmintingai pasielgė Kinijos komunistai, kurie geležine ranka kontroliavo ( ir kontroliuoja) rinkos ekonomikos įvedimą komunistinėje valstybėje. Rezultate ir teisybės Kinijoje nėra, ir ekonomika klesti. O Rusijoje teisybės ieškotojai prisišaukė Putiną.
„Geležinė uždanga – tai geriausia, patikrinta, efektyviausia Vakarų politika Rusijos atžvilgiu. ” Pritariu.
Švenčių proga galima ir pasismaginti, nors man tai labiau panašu ne į politologiją, o A. Čechovo „Vanka“, t. y. „laišką į kaimą, Konstantinui Makaričiui“.
Pirma. Vakarai niekada jokių uždangų neleido, ta garsioji V. Čerčilio frazė (gal tiksliau, H. Trumano, nes tekstą rengė jo komanda, Vinstonas tik perskaitė), reiškė, kad sovietai ne šiaip sau padalijo Europą, bet atsiskyrė nuo jos ir pagrindinis tikslas buvo sustabdyti srautą tų, kurie nori pasitraukti į Vakarus. Vakarai rusams visada buvo atviri, pradedant baltagvardiečiais po pilietinio karo ir raudonarmiečiais po WWII bei baigiant įvairiais disidentais.
Antra. Kam skirti tokie kreipiniai: „Mažiau jų klausykime“, „Nebedarykime šimtametės klaidos“?! V. Orbanui?! R. Ficui?! Tai yra ES šalių premjerams, kurie nuvykę į kremlių, laižosi su V. Putinu?! O gal O. Šulcui ar E. Makronui, kurie nesugeba išgyventi be telefoninio „sekso“ su Rusijos diktatoriumi?
Visi žino apie JAV karinių tiekimų programą sovietams karo metu, t. y. „lendlizą“, tačiau ar daug kas žino, jog karo metu “Times Square“ Niujorke kabojo didžiulis Stalino portretas, o didžiausi Amerikos laikraščiai gyrė raudonarmiečius už pasiekimus fronte?!
Tarp kitko, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl H. Trumanas į Fultoną pasikvietė V. Čerčilį, nes pats skaityti tos kalbos prisibijojo, tiksliau, bijojo likti nesuprastas eilinių amerikiečių, po rodytos meilės sovietams karo metu.
Anglosaksai per karą pataikavo Stalinui, organizavo lendlizą, nes taupė savo kareivius, o Stalinas siuntė į frontą patrankų mėsą, savo vergus ir baudžiauninkus, be jokio gailesčio. Rezultate karo pabaigoje Stalinas „išvadavo” visą Rytų Europą, o sustabdyti Stalino nebuvo kaip: vis tik sąjungininkas!
Įdomu pastebėti, kad straipsnyje nepaminėta, kiek buvo suleista iš Rusijos į Lietuvą, ar jie kelia mums grėsmę (buvo visi nuodugniausiai patikrinti?), ar gal stiprina mūsų saugumą ir lietuvybę, ar jiems galimai skiriamos kokios lėšos ar ne, jei skiriamos, tai iš kur, kaip, kas tą reikalą administruoja ir pan.
„jei tam reikia keisti Europos teisę ar nacionalinius įstatymus, tai pirmyn – keiskime“
Nukvakusios uršulės ir Europos įstatymų nepakeis, ir mums savųjų pakeisti neleis.
Ar galima „sankcijas“ vadinti sankcijomis, jei jos lengvai apeinamos? Klausti, kodėl taip buvo ir yra, labai jau kvaila.
Nesikeičia Rusija, nesikeičia ir Vakarai. Kas keičiasi? Niekas.
Geležinės uždangos, Iron Curtain,
Tu linkėk ne „2025-iesiems”, o žmonėms, Lietuvai. Ar visai nukiautęs esi, Laučiau?