Apie sekmadienį žinome kelis tikrus dalykus: tai, kad po jo būtinai išaušta pirmadienis; tai, kad Dievas sekmadienį liepė švęsti; tai, kad bus Rimvydo Valatkos komentaras, ir jis bus apie „valstiečius”. Lauk nelaukęs, bandyk nebandęs, šių tiesų turbūt nepakeisi.
Tad jei kurį nors savaitgalį politikos apžvalgininkui kyla iš aktualijų plaukiantis noras aptarti „valstiečių” reikalus, jis (ji) žino, kad to geriau nedaryti, nes šventa vieta – užimta. Štai prie ko privedė R. Valatka: dabar rašyti apie „valstiečius” tarp šeštadienio ir pirmadienio – tai tas pats, kas eiti laistyti daržo prieš liūtį arba iškart po jos.
Vis dėlto šįkart sunku buvo susilaikyti, nes premjeras Saulius Skvernelis kaip tyčia prasidedant savaitgaliui ūmai pažėrė tokių išminties perlų, kurių švytėjimas ir grožis atėmė sielos ramybę. Susidaro įspūdis, kad šaunusis svajonių prezidentas perėjo į naują raidos pakopą. Dabar jis jau tyčiojasi ne tik iš savų – „valstiečių” rinkėjų, kurių lūkesčius seniai išdavė, bet ir iš visų Lietuvos piliečių, kurie mažai, vidutiniškai ar tiesiog nelabai daug uždirba.
Savo feisbuko paskyroje premjeras pareiškė, kad būtina „mažinti mokestinę naštą” uždirbantiems didžiausias algas, nustatant jiems vadinamąsias „Sodros” lubas. Kurias, tiesa, siūlo kelti aukštai – gaunantiems nuo 6 tūkst. eurų „į rankas” per mėnesį. Bet visas premjero minties gražumas – ne pačiame sprendime dėl „Sodros” lubų ar jų aukščio, o nuostabiuose argumentuose. Tame, kaip jis suvokia socialinį teisingumą ir žmogaus vertę.
Štai ką aiškina mūsų svajonių generalisimas (teišgirsta tai „valstiečių” rinkėjas): „Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai. Žmonės, kurie kuria didžiulę pridėtinę vertę visai visuomenei ir valstybei. Žmonės, kurie ne šiaip „kala pinigą”, o kuria darbo vietas… Žmonės, kurie, sakyčiau, yra viena iš pagrindinių valstybės varomųjų jėgų. <…> Ne vienas ir ne du, deja, jau išvažiavo iš Lietuvos. O mes tik skaitome jų sėkmės istorijas ir dūsaujame dėl prarastų talentų. <…> Dabar klausimas: ar toks žmogus turi uždirbti daug? Manau, kad turi. Nes, kaip minėjau, jis atneša didžiulę naudą visiems kitiems. <…> Todėl siūlome jiems paskatinimą arba „bonusą”, jei norite – dalinį mokesčių naštos sumažinimą.”
Dar nė iš vieno Lietuvos premjero neteko girdėti šitokių liaupsių homo economicus pasauliui ir šio pasaulio mitybos grandinei su rinkos bei karjerizmo plėšrūnais jos viršuje. Net Algirdas Brazauskas šalia S. Skvernelio po šitokių žodžių ima atrodyti kaip koks naivus menininkas, idealistas ir akiniuotas inteligentas – dievaži, kaip Vytautas Landsbergis šalia AMB 1989-aisiais. A. Brazauskui buvo būdingas ekonomizmas. S. Skverneliui būdingas tiesiog cinizmas.
Visa žmogaus vertė čia išmatuota vien pinigais – atlyginimo dydžiu. Peršama mintis, kad 6 tūkst. eurų ir daugiau uždirbantis personažas, na, niekaip negali būti suktas, neteisingas, žiaurus, niekingas arba galimai trykštantis neįtikėtinu kvailumu, kaip antai Biržų milijonierius Valdemaras Valkiūnas. Ne, ką jūs: pagal premjero logiką, jis bus tikra visuomenės pažiba, intelekto viršūnė ir socialinės pažangos variklis, nes juk jo alga labai didelė, ir tuo viskas pasakyta. Ir todėl jam dar būtinai reikia papildomų „mokestinių bonusų”, šiuo atveju – „Sodros” lubų.
Ir tai kalba ne šiaip sutrikęs savyje arba savo kriuksinčioje aplinkoje kolūkietis, ne Kazimiros Prunskienės laikų „valstietis” Alfredas Pekeliūnas, o dabartinės centro kairės profesionalų vyriausybės vadovas. Centro kairės, o ne centro dešinės. Bet cituota premjero ištarmė daro jį ekonominiu atžvilgiu turbūt net dešinesnį už mūsų dešiniausius liberalus arba liberalesnį už liberaliausius dešiniuosius – kaip kam patogiau visa tai vadinti.
S. Skvernelis tvirtina, kad 6 tūkst. eurų alga liudija aukščiausius gabumus, geriausią savo profesinės srities išmanymą ir įrodo žmogaus didžiausią reikalingumą valstybei. Kuo mažiau žmogus uždirba, tuo jis, vadinasi, turi mažiau gabumų, žinių, prasčiau išmano savo sritį ir mažiau reikalingas savo visuomenei bei valstybei. Ši mintis ir loginė implikacija rėžiama tiesiai šviesiai, beveik be išlygų ir užuolankų.
Maža to, preziumuojama, kad visi dideli atlyginimai Lietuvoje yra teisingo gėrybių paskirstymo rezultatas: jei daug turite ir gaunate, vadinasi, tikrai esate to verti, tiek ir turite uždirbti (ir dar su mokesčių bonusais). O ar tos didelės algos negalėjo būti sukčiavimo, nesąžiningų manipuliacijų, lipimo per galvas, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neskaidraus valstybės valdymo, protekcionizmo, socialiai neteisingos ekonominės sanklodos ir pan. rezultatas?
Galėjo, bet visa tai premjerui – nė motais. S. Skvernelis apie daug uždirbantį žmogų sako: „Ar toks žmogus turi uždirbti daug? Manau, kad turi.” Taškas. Teisingumo klausimas svajonių prezidento šiame kontekste nedomina. Jam dabar svarbu, kad „Sodros” lubos būtų aukštai, o tai, kad paties S. Skvernelio politinio lygio lubos po šitokių ištarmių – žemesnės nei vienvietėje palapinėje, jam, matyt, neatrodo didelė problema, nes jis turi tą stebuklingą veidrodėlį, kurio svajonių prezidentės ir prezidentai visada klausia „kas pasaulyje gražiausia?” – ir gauna norimą atsakymą.
