Dalinuosi naujausio straipsnio ištrauka (visą straipsnį skaitykite portale 15min):
<…> Problema ne ta, kad kažin kokios tamsybės tiesiog ateina į šviesuolių kompanijas, elito erdves, pradeda jose nepadoriai elgtis ir sugadina nuotaiką mandagiems žmonėms. Problema ta, kad patvorių ir užribių subkultūros, kuriose kalbėti apie „padorumo ribas“ apskritai beprasmiška, įsiskverbė į viešosios erdvės elito elgesį ir mąstyseną, tapo elito elgesio ir mąstysenos dalimi.
Sutikite: mums juk nelabai rūpi, kaip savo „kovose dėl idėjų“ padorumo ribas peržengia, tarkime, tarpusavyje nesutariantys „agurkiniai“ ir „kamuoliniai“ (kol tos jų kovos dėl idėjų nevirsta šūviais Laisvės alėjoje).
Mums nelabai rūpi, ar padorumo ribas peržengia, ar neperžengia kalėjimų subkultūros atstovai. Mes susirūpiname tik tada, kai padugnių leksika ir elgsena ateina į viešąją erdvę, į normų kalvę, ir kai ją skleidžia žmonės, iš kurių mes vis dar, klasikinio ugdymo paveikti, tikimės kito lygio minčių ir žodžių.
Pramogų kultūra nereikalauja intelektinio ir moralinio ugdymo: ją reguliuoja ne kanonas, o paklausa. Kai ji užvaldo ir socialinius tinklus, ir žiniasklaidą, ir politiką, vieši asmenys ima elgtis taip, kad jų žodžius tiesiog gerai „pirktų“ jų auditorijos.
Puoselėdami demokratines vertybes, mes dažnai būname linkę įsivaizduoti, kad masinė auditorija pati nustato standartus, tarp jų – ir padorumo standartus. Taip ir gauname būtent tai, dėl ko festivalyje „Būtent“ atsirado diskusija apie padorumo ribas.
Ir tikrai neteisinga būtų prisirišti prie kurio nors vieno atvejo ir pulti analizuoti nepagarbius Andriaus Užkalnio žodžius, kuriuos diskusijos dalyviams priminė Dainius Radzevičius, kaip kone vienintelį geriausią kalbamo reiškinio pavyzdį. Kodėl vieni dalykai sukelia viešą reakciją, o kiti – nė kiek ne mažiau pavaizdūs – kukliai nutylimi?
Jei nemaža dalis visuomenės ir jos elito kartu su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte viešai žavisi tais pramogų verslo atstovais, kurie pelno populiarumą parodomuoju vulgarumu, kurie scenoje nusimauna kelnes, idant Šimonytė, kaip ji pati pripažįsta, „pamatytų Olego širdį“, tai kur link mus pirmiausia turėtų kreipti diskusija apie prarastą padorumą?
Kitas svarbus aspektas. Teisinėje liberalioje visuomenėje daugelį sferų, kurias anksčiau reguliuodavo etikos normos, perėmė teisės normos. Tai, ko teisė nedraudžia, paprastai leidžiama. O dėl to, kas draudžiama ir kurie draudimai atitinka konkrečius atvejus, galima aiškintis per teismus.
Konservatyvioje visuomenėje etikos normas gindavo trys moralės šaltiniai: religija, luomo taisyklės ir tradicinė bendruomeninė moralė.
Religija tai darydavo įsakmiai ir, kaip šiandien sakytume, autoritariškai. Aristokratijos luomas paliko mums džentelmeniškumo ir vyriškumo dorybės sąvoką (Žr.: Waller Newell, „What Is a Man?“, 1997).
Bendruomeninis elgesio reguliavimas, savo ruožtu, kilo iš konservatyvios bendruomenės sugyvenimo, tradicijų, kurių reikšmę nustatant padoraus ir moralaus elgesio ribas yra gerai išaiškinęs britų filosofas Michaelas Oakeshottas (Žr.: Michael Oakeshott, „Rationalism in Politics and Other Essays“, 1962).
Visų trijų minėtų moralės šaltinių šiandienėje atomizuotoje liberalioje visuomenėje beveik neliko. Liko tik teisė ir teisinis reguliavimas: įstatymai, įvairūs etikos kodeksai.
Judėjų Dievas liepė veistis ir daugintis. Mūsų kultūros dievas liepia ne veistis, o teistis. Ir, sprendžiant iš demografijos, apie dauginimąsi nesako nieko.
Šiandien atsakymas į klausimą apie padorumo ribas ir tai, koks imepratyvas turėtų versti mus jų laikytis, skambėtų kaip šiuolaikinės visuomenės dievo žodis: teiskitės ir bylinėkitės. Kitų autoritetingų atsakymų tektų ieškoti kitose – jau mirusiose arba sparčiai nykstančiose kultūrose ir jų normose.
