(Ištrauka; str. 15min.lt)
Kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, vienas didžiausių iššūkių Lietuvos saugumui šiuo metu glūdi tose miglose, kurias visuomenei pučia politikai ir ekspertai, turintys ne pūsti miglą, o sakyti tiesą.
Mums aiškina, kad gynybos išlaidas reikia didinti dvigubai, bet nepasako, ar dvigubai padidės ir mūsų saugumas. Mus ramina, kad NATO 5-asis straipsnis tikrai suveiks, bet matome apverktinos būklės savo sąjungininkų europiečių kariuomenes, kurios karo atveju, ko gero, pralaimėtų net Baltarusijai. Kuo ir kaip jos padės, kai net savo valstybių apginti nesugebėtų?
Mus tikina, kad, reikalui esant, pagelbės amerikiečiai. Tačiau nepatikslina, kas bus, jei tuo pat metu prasidės rimta krizė Ramiojo vandenyno regione, ir amerikiečių pajėgų skubiai prireiks ten. Juolab kad ir dabar JAV pajėgų Europoje yra dešimt kartų mažiau, nei šaltojo karo metais.
Kai patys amerikiečiai sako, jog neatiduos nė centimetro NATO žemių, mums Baltijos šalyse kyla paprastas klausimas: jie triuškins priešą tuose centimetruose tol, kol iš jų liks tik išdegintų šimtų kilometrų dykuma, ar vis dėlto smogs Rusijai jos pačios teritorijoje – ir taip, kad maža nepasirodytų?
Tai labai svarbus klausimas, nes, jei kovos arena bus tik ta teritorija, kurią Rusija puls, o Maskva, Peterburgas ir kiti didieji Rusijos miestai toliau mėgausis saugumu ir ramybe, tai Vakarų pergalė kare „dėl kiekvieno centimetro“ gali reikšti, jog Rusija NATO žemių neužims, bet Lietuvos ir lietuvių praktiškai nebeliks.
Taigi esminis klausimas – kokios yra mūsų sąjungininkių galimybės padėti atremti Rusijos agresiją? Ameriką turėtume palikti skliausteliuose, nes ji gali susidurti su iššūkiais kituose regionuose. Todėl mūsų saugumo klausimas – tai pirmiausia klausimas apie Europos Sąjungos pajėgumą.
[…] Mums vėl iškalbingai ir iškilmingai (o kaip kitaip šiuolaikinėje demokratijoje įtikinsite rinkėjų auditoriją?) melavo. Apie Zeitenwende, Europos gynybos pramonę, pajėgias kariuomenes ir kitus gražius bei teisingus dalykus, kurie liko žodžiuose ir beveik neįsikūnijo darbuose.
Europos Parlamento narys Dainius Žalimas rašo: „Atėjo laikas atstatyti kietąją liberaliosios demokratijos gynybos liniją ir ją kasdien praktikuoti. Svarbiausia šios linijos dedamoji – įsipareigojimas tiesai.“ Su šiuo teiginiu galima sutikti visu šimtu procentų. Būtent tiesa įprasmina laisvę kaip kertinį liberaliosios demokratijos principą. Be jos šis principas, grindžiamas vien ekonominės naudos sumetimais ir galimybe gyventi taip, kaip norite, ima pūti.
Bet D. Žalimas tęsia mintį: „Nulinė tolerancija melui ir dalykų įvardijimas tikraisiais vardais – tai, ko labiausiai nekenčia ir bijo liberaliosios demokratijos oponentai“. Šioje vietoje mūsų reikalai, deja, apsiverčia aukštyn kojomis.
Nes būtent liberalioji demokratija visą šaltojo karo laiką melavo sau ir kitiems įveikusi blogį 1945 metais. Deja, kaip tik tais metais ji, užuot nugalėjusi blogį, sudarė gėdingą sandorį su blogiu Jaltos konferencijoje. Sandorį, kuriame vietoj D. Žalimo minimos tiesos buvo tik pasaulio dalybų cinizmas ir kolektyvinis egoizmas.
D. Žalimas rašo apie šių dienų Lietuvą, kad „liberalioji demokratija tampa silpnumo sinonimu“; kad mes „daromės pernelyg ciniški ir normalizuojame melą, politinį nihilizmą, teisės viršenybės principų visišką ignoravimą.“
Nesiimu vertinti šio vertinimo, bet jei jau kalbame apie liberaliąją demokratiją apskritai ir nagrinėjame jos santykį su tiesa, tai problemų šaknys, sakyčiau, glūdi ne 2024 metų Lietuvoje, o 1945 metų Jaltoje.
Būtent Jaltoje liberalioji demokratija pasirinko ne tiesą ir „kietą liniją“, o silpnumą, cinizmą ir melo bei politinio nihilizmo, kalbant D. Žalimo žodžiais, normalizavimą. Būtent tada ir ten Sarumanas Baltasis tapo Sarumanu Spalvotuoju.
Kitas tiesos išdavystės momentas buvo 1989-ieji, kai liberalioji demokratija įtikėjo Franciso Fukuyamos paskleistomis nesąmonėmis apie savo – liberaliosios demokratijos – pergalę ir istorijos pabaigą. Šiuo nauju pamatiniu melu buvo grindžiama daug kitų išvestinių melų bei kvailysčių, padarytų saugumo ir tarptautinės politikos srityse.
Kitaip tariant, po Antrojo pasaulinio karo liberaliosios demokratijos rūmas kone pusę amžiaus stovėjo ant Jaltos niekšybės, o paskui dar trečdalį amžiaus – ant melo apie istorijos pabaigą. Tai kur čia ta, D. Žalimo žodžiais tariant, „nulinė tolerancija melui ir dalykų įvardijimas tikraisiais vardais – tai, ko labiausiai nekenčia ir bijo liberaliosios demokratijos oponentai“?
O kaip su tiesa susijusi woke ideologija, apsėdusia liberaliąją demokratiją pastaruosius porą dešimtmečių? Kai Donaldas Trampas sako, kad yra dvi lytys, tai – melas ar tiesa? Kai vyras boksininkas, ringe sumušęs moterį, sako, kad jis – irgi moteris, tai – melas ar tiesa? Kai liepiama slėpti nusikaltimų vykdytojų tapatybes, kad neišaiškėtų tikrasis į Vakarų Europą (dažniausiai nelegaliai) imigravusių musulmonų daromos žalos mastas, tai tarnauja tiesai ar melui?
D. Žalimas teisus sakydamas, kad „įsipareigojimas tiesai – kietosios linijos pagrindas“. Bet nei liberalioji demokratija, nei kita santvarka nėra kaip nors išskirtinai įsipareigojusi tiesai. Politikoje įsipareigojusi tiesai yra tik politinė filosofija, o tikra politinė filosofija, nevirstanti politine ideologija, į politiką stengiasi nesikišti.
Demokratija – tai politinė santvarka, įsipareigojusi ne tiesai ar kuriai nors kitai dorybei, bet savo rinkėjų valiai. Rinkėjų valia gali prieštarauti tiesai, ir jei tame prieštaravime būsite ne rinkėjų, o tiesos pusėje, tai būsite ne demokratas, o Sokratas. Tai skirtingi dalykai.
Liberalizmas, savo ruožtu, yra politinė ideologija, kuriai kertinis principas yra laisvė ir nuomonių pliuralizmas. O nuomonių pliuralizmas, sureikšmintas iki absoliuto, ima sunkiai derėti su vienos objektyvios tiesos pripažinimu. Kiekvienas liberalaus pasaulio gyventojas jaučiasi turįs teisę būti teisus. „Nėra vienos tiesos; kiekvienas turime savo tiesą“, – sako šių dienų liberalas, ir šitaip mąstydamas neigia patį tiesos buvimą.
Tad jei imsime griežtai taikyti mūsų liberaliajai demokratijai D. Žalimo siūlomą „kietą liniją“, bijau, kad tuo ją ne tiek apginsime, kaip norėtų D. Žalimas, kiek sugriausime, parodydami, jog visas jos idėjinis rūmas yra intelektualiai, vadinasi, ir politiškai trapus ir nepatikimas, nes pastatytas, tariant René Descartes’o žodžiais, ant smėlio ir purvo, o ne ant tvirtų pamatų. Ant Jaltos ir „istorijos pabaigos“, vaizdžiai kalbant, purvyno.
Ar šiuolaikinės liberaliosios demokratijos inkvizicija – cancel culture – tarnauja tiesai? Ar daugumos rinkėjų valia visada sutampa su „kieta tiesos linija“? Jei taip, tai rinkimus Vokietijoje laimėję naciai buvo teisūs. Jei ne, tuomet turime daryti prielaidą, kad tiesa gali būti atstovaujama mažumos. Bet jei ta mažuma, vadovaudamasi „kieta tiesos liniją“, ateis į valdžią, nepaisydama daugumos valios, kaip tai derės su demokratija?
Tiesa – tai dviašmenis kalavijas. Jis, kaip ir tas, kurį karalius Artūras ištraukė iš akmens, netarnauja jokiai politinei santvarkai ar ideologijai. Apvaliojo stalo riterių idėja buvo aukščiau politikos. Ir jei bandysime tiesos kalaviją priversti tarnauti liberaliajai demokratijai, ši gali labai skaudžiai susižaloti. Gal net mirtinai susižeisti. Tiesą sakant, ji, kitaip nei karalius Artūras, net neištrauktų jo iš akmens.
D. Žalimas „kietąją tiesos liniją“, cituodamas Leonidą Donskį, sieja su klestėjimu ir gerove. OK. Kur buvo daugiau tiesos: Salvadoro Allende’s liberaliojoje demokratijoje, kuri ekonomiškai ir politiškai nustekeno Čilę, ar diktatoriaus Augusto Pinocheto laikais, kai Čilė ekonomiškai atsigavo ir suklestėjo?
„Kieta tiesos linija“ netiesiogiai siejama ir su saugumu, gynyba. Tuomet bandykime atsakyti į klausimą: kur daugiau tiesos – diktatoriaus ir aukštos moralės intelektualo Antonio de Oliveira Salazaro Portugalijoje ar dabartinėje Portugalijoje, skiriančioje apgailėtinus pusantro procento BVP gynybai?
Beje, būtent Salazaro diktatūros laikais Portugalija įstojo į NATO. Ir niekas tada per daug nesureikšmino to, kad ji buvo nedemokratiška. Užtat joje buvo tikrai įspūdinga karinė galia. Ir jei Lietuvai reiktų rinktis, kurios Portugalijos pagalbos ji labiau norėtų Rusijos užpuolimo atveju – Salazaro ar dabartinės, tai koks būtų atsakymas, vadovaujantis „kieta tiesos linija“?
[…]
„kieta tiesos linija“ yra ta, kad dvigubai padidinus gynybos išlaidas, padidės ir vogimai.
Prieš porą dienų Lietuvos radijas paskelbė, kad Krašto apsaugos ministerijoje vykdat viešuosius pirkimus per metus užfiksuoti 19 korupcijos atvejų (o kiek neužfiksuota?!).
Vogimas yra šiuolaikiško ir pažangaus lietuvio naujasis patriotinis bruožas. Jei nevagi, reiškia neegzistuoji!
Bėda ta, kad Kapsukėje nėr ne tik istorijos mokslo, bet ir geopolitikos mokslo, kuris mums itin svarbus, kad nebūtų tiek daug plavinėtojų ir pseudo mokslo daktarų.
Labai geras straipsnis!
Beje:
„Dainius Žalimas rašo: „(…) Svarbiausia šios linijos dedamoji – įsipareigojimas tiesai.“
Kas yra ta „dedamoji“? Suprantu, kad tai yra „sostavliajuščaja“, bet taip gerai nemoku rusiškai, kad žinočiau, ką ta „sostavliajuščaja“ reiškia. Dalis? Komponentas? Kryptis? Vektorius?