[…] Vakaruose visuotinai nykstant religijos įtakai, jos vietą užėmė sekuliari moralė. Tai, kas šiandien mėgstama vadinti „vertybėmis“. Ši sekuliari moralė atėjo su savo grynai pasaulietiniu turiniu, bet paveldėjo religinės galios statusą. Tai, kas prieš tūkstantį metų buvo krikščioniška valstybė, o prieš šimtą metu – „krikščioniškas socialinis mokymas“, šiandien virto „vertybine politika“, kurios „vertybės“ pretenduoja į tikėjimo tiesų statusą.
Tarp tų tikėjimo tiesų – ir žmogaus teisės, kurios vadinamos prigimtinėmis atsisakant arba net nesugebant rišliai paaiškinti, kas yra žmogaus prigimtis ir, vadinasi, iš ko tos teisės kildinamos; multikultūrizmas; Vakarų civilizacijos ritualizuotas nuodėmių išpažinimas ir amžinas atgailavimas; šv. imigracija; liberaliosios demokratijos eksportas kaip nauja evangelizacijos atmaina; woke „vertybės“, etc.
Visai šiai naujųjų laikų Bažnyčiai vadinamosios vertybės yra tai, kas viduramžių Europai buvo krikščionybė. Moraliniu ir dvasiniu požiūriu jos yra tokios pačios imperatyvios, kaip ir krikščionybė anais laikais. Su visais iš to plaukiančiais padariniais: kitaminčių persekiojimu, raganų medžioklėmis, inkvizicija, religiniais karais (kurie dabar virto vertybiniais karais – culture wars).
Vidaus politikoje tai veda į „vertybių neatitinkančios“ visuomenės dalies marginalizavimą ir jos atstovų ne tik politinį, bet ir teisinį persekiojimą dėl politinių pažiūrų. Užsienio politikoje, savo ruožtu, tai kuria mums puikiai pažįstamas „vertybinės užsienio politikos“ sąvokas, kurios kone prilygsta valdančiųjų vykdomos užsienio politikos sakralizavimui.
Toks užsienio ir vidaus politikos moralizavimas bei sakralizavimas paliečia ir trečią visuomenės gyvenimo elementą: intelektą, švietimą, akademinę laisvę. Ten, kur politika tampa sakralizuota, o žmogaus ištikimybę kanonizuotoms vertybėms tikrina inkvizicija, akademinės (ir ne tik akademinės; apskritai – intelektualinės) laisvės lieka vis mažiau ir mažiau.
Lietuvoje tai liudija Kinijos kultūrinę revoliuciją primenantys vertybiniai karai, kuriuos su „tikrųjų vertybių priešais“ ypač mėgsta kariauti, atlikdamas Kinijos chunveibinų vaidmenį, ne akademinei laisvei ir intelektinei brandai, o „Vertybių Bažnyčiai“ įsipareigojęs jaunimas. To amžiaus jaunimas, kai pampersų ir lėlių jau nereikia, o išminties ir santvardos – dar nereikia.
Viena gėdingiausių tokio pobūdžio istorijų – tai studentų grupelės, kažkuo primenančios Williamo Goldingo „Musių valdovo“ personažus, viešas išpuolis prieš politologą Šarūną Liekį. Lietuvoje įvyko dar viena orveliška „neapykantos valandėlė“: mat, išdrįso dėstytojas neatitikti vertybinės „generalinės llinijos“. Vertybinio jaunimo verdiktas: sudeginti.
„Orthodoxy means not thinking – not needing to think. Orthodoxy is unconsciousness.“ – George Orwell, 1984
(Visas straipsnis – 15min.; toje dalyje, kurios čia neskelbiu – apie Europos naujuosius arijus ir žemesnės rūšies būtybes, kurioms neleidžiama dalyvauti valstybės valdyme).
Turbūt ir aš pamiršau. Ką jis ten, kodėl gainiojo? Kažkaip neužkliuvo jei neprisimenu.
Neprapuls tas Liekis, nepaisant chunveibinų visagalybės . Chunveibinams jau nurodyta. O dėl prof.Radžvilo iki šiol ne. O gal jau?
Viskas prasidėjo po karo, paskelbus už įstatymo ribų nacistinių vertybių sąrašą. Kas galėjo būti prieš? Prie jo buvo pridėtas antikolonijinių vertybių sąrašėlis. Čia pat genderistės su savuoju ir pagaliau, LGBT. Visi, net tolimos Afrikos atstovai , pasmerkdami baltuosius vyrus, rėmėsi krikščioniškų vertybių sąrašu. Reikalas baigėsi naujų vertybių jungtinio sąrašo triumfu, visų pirma universitetuose, tarp chunveibiniško jaunimo, taip kad krikščioniški pastoliai irgi buvo (beveik) atmesti, kaip pasenę ir nebeatitinkantys…
Tas prapiesorius pamiršo, kaip pats neseniai gainiojo fašistus ir nacistus ne tik Kaune. Na, tuos, kurie siekė tiesos. Lazda visada turi du galus. Viskas turi dvi puses.
Turbūt ir aš pamiršau. Ką jis ten, kodėl gainiojo? Kažkaip neužkliuvo jei neprisimenu.