<…> Ir dar viena priežastis – sisteminiai pokyčiai Lietuvos politinėje padangėje, kurioje liko iš esmės tik viena stipri politinė partija – TS-LKD. Tam tikra prasme tai panašu į vienpartinę sistemą: yra tik TS-LKD ir visi kiti, kur visi kiti – tai be perstojo kintantis, margas, amorfiškas, periodiškai kunkuliuojantis, bet nesukuriantis ilgalaikių alternatyvų, vis išpučiantis naujas populiarias partijas, kurios greitai subliūkšta arba išnyksta, politinis viralas. Jame nėra nei tvarios lyderystės, galinčios mesti iššūkį konservatoriams, nei aiškumo, kas yra kas, kuo skiriasi socialdemokratai nuo demokratų arba „Nemuno aušra“ nuo valstiečių.
Šios kadencijos apklausų lyderiai – socialdemokratai, bet ta jų sociologinė lyderystė – labai trapi. Rimta alternatyva konservatoriams jie buvo iki 2016 metų, o pastaruoju metu socdemai tik raško savo senojo įdirbio ir įvaizdžio vaisius bei neskęsta todėl, kad, laimei, dar nemirė jų rinkėjai, kurių kone kas antras, anot „Vilmorus“, yra vyresnis nei 70 metų amžiaus.
Didžiausios socdemų problemos šįmet – tai visiškai bedantė jų rinkimų laikysena ir ryškių politikų, realiai pretenduojančių vadovauti vyriausybei ar bent jau daryti apčiuopiamą įtaką tam tikroms sritims, nebuvimas (arba neparodymas). Kol Mindaugą Sinkevičių persekioja teisėsauga, o Vilija Blinkevičiūtė užtikrintai žudo savo rinkėjų viltis matyti ją vyriausybėje, kiti socdemai pavasarį ilsėjosi po sunkios žiemos, vasarą ilsisi po sunkaus pavasario, o rinkimų rudenį, matyt, ilsėsis po įtemptos vasaros.
Įvairiuose formatuose, ypač uždaruose, galima išgirsti socialdemokratų politikus ir politikes kalbant protingus ir įdomius dalykus. Tačiau viešojoje erdvėje, iš viešų tribūnų jie to paties dažnai nebesako arba jų raiškai tiesiog pritrūksta politinio aštrumo, kuris būtinas partijų konkurencinėje kovoje. O iš technokratinio, drungno ir aptakaus politikų kalbėjimo jų partijai – jokios naudos.
Susidaro įspūdis, kad dalis socialdemokratų labai nenori tos partinės politinės konkurencijos, vengia aštrios kovos, nenori gadintis nervų ir linkę kur nors šešėlyje patyliukais pralaukti rinkimų batalijų laikotarpį, tikėdamiesi, kad rezultatai jų partijai bus palankūs, o nebloga vieta kandidatų sąraše užtikrins jiems asmeniškai patekimą į Seimą.
Tiesą sakant, kyla vis daugiau abejonių – ar Socialdemokratų partija apskritai siekia pergalės Seimo rinkimuose. Tai, ką ir kaip jie veikia ir kalba, nėra rinkimų kova. Tai labiau primena pasiruošimą konkursui į darbo vietas Seime, kur tikimasi bent 20–25 Seimo nario net ne mandatų, o, nepabijokim to žodžio, etatų.
„Mes nenorime būti populistais ir radikalais“, – teisina socialdemokratai savo bedantę, blankią laikyseną. Bet jie, regis, painioja populizmą ir radikalumą su politiškumu.
Apolitiškai veikiantis, kalbantis ir atrodantis ekspertas ar biurokratas nepadės jiems laimėti rinkimų. Net jei jis ar ji bus puiki ekspertė ar biurokratė. Politiškumas – tai specifinis gebėjimas, aretē, kaip aiškino senovės graikų politikos mokslas. Tai nėra nei grynasis populizmas ar radikalizmas, kai viskas susiveda į pataikavimą masėms, nei kabinetinė dorybė, kai viskas susiveda į mėgavimąsi savo srities kompetencijomis.
Ne vienai partijai tokie politiškumo stygą turintys politikai padėjo laimėti rinkimus ar patekti į Seimą: Eugenijus Gentvilas, Aušrinė Armonaitė, Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Ingrida Šimonytė. Turint omenyje, kad Blinkevičiūtė renkasi Briuselį, kyla klausmas dėl socdemų politikų, kurie vestų partiją į politinę pergalę, o ne į etatus Seime. Į šį klausimą jie turi patys atsakyti, o jų atsakymas turi įtikinti rinkėjus. Kol kas – tyla ir neapibrėžtumas. Ir smunkantys reitingai.
