Almantas Stankūnas
Vis dar prisimename laikus, kai stabiliai auganti ekonomika, galinga pramonė ir užsienio prekybos perteklius darė Vokietiją ES ekonomikos pasididžiavimu. Tačiau šiandien iškyla klausimų, ar šalis tebėra galios variklis, ar problema.
Kyla abejonių dėl Vokietijos ekonominės galios šaltinių. Draugystė su Rusija ir Kinija, branduolinės energetikos atsisakymas, didėjančios socialinės paramos imigrantams išlaidos, minimalios investicijos į gynybą – visa tai meta šešėlį ant Vokietijos pramonės. Pastaruoju metu vis dažniau skaitome grėsmingas naujienas apie deindustrializaciją, tokią kaip „Volkswagen“ gamyklų uždarymas, bei elektros kainų šuolį, kuris paveikė ne tik šalį, bet ir pietinę Skandinaviją.
ES ekonomikos atgaivinimo planai, tokie kaip Mario Draghi siūlymai, dažnai apsiriboja neįgyvendinamais prioritetais – pavyzdžiui, „žaliąja norma“. Daugiau pinigų bankams ir biurokratijai problemų neišsprendžia. Vokietija gali pakeisti ES ekonomikos kursą, jei tam pritars Prancūzija. Tačiau rinkėjų spaudimas augina dešiniųjų partijų, tokių kaip Vokietijos AfD ar Prancūzijos Nacionalinio fronto, reitingus.
Laikas veikti dabar. Didžiosios partijos turės peržengti savo ideologines „raudonąsias linijas“ ir pradėti bendradarbiauti su šiomis politinėmis jėgomis.
Keletas esminių sprendimų, kurie padėtų išgelbėti ES ekonomiką:
Sustabdyti masinę imigraciją ir mažinti socialines išmokas naujai atvykstantiems.
Nutraukti subsidijas žaliajai energetikai, mažinti papildomus mokesčius ir stabilizuoti elektros kainas.
Atšaukti verslo tvarumo direktyvą.
Investuoti į pramonės efektyvumą ir strateginių produktų gamybą, mažinant priklausomybę nuo importo.
Padidinti išlaidas gynybai, užtikrinant ES geopolitinį saugumą.
Nutraukti finansavimą kultūriniams karams ir ideologijoms, prieštaraujančioms tradicinėms vertybėms.
Net dešinieji Vokietijos ir Prancūzijos politikai jau pripažįsta šių sprendimų būtinumą. ES turi veikti ryžtingai, kad išvengtų ekonominės ir politinės katastrofos.
Niekaip nesuprantu tų sapalionių apie žaliąjį kursą, kai šalia vyksta karas, sproginėja bombos skraido karo lėktuvai, važinėja ir šaudo tankai, pėstinikai, pabūklai. Kiek vien šiame kare į orą išmetama išmetamųjų dujų? Kiek išmetamųjų dujų išmeta karo pramonė ir karo fabrikai, gaminatys šiuos lėktuvus, bepiločius, tankus, raketas, laivus, šaudmenis? Kiek kuro saunaudoja šie lėktuvai, tankai, raketos, šių šovinių ir pabūklų transportavimas? Tokio dujų išmetimo kiekio Ukrainoje kompensuoti yra neįmanoma. Ir visiškas absurdas yra švabomasonų bandymas stabdyti ekonomikas tuo pateisinant šį stabdymą, kad neva juo bandoma gelbėti planetą. Vien dėl vykstančių karų yra absurdiški teiginiai, kad galima sumažinti iškastinio kuro naudojimą pasauliniu mąstu.
Smalsu, kas šio straipsnelio autorius, malonu būtų kad dalykiški programiniai patarimai pasiektų sprendimų priėmėjų smegenis ir pavirstų EK direktyvomis.Bet kažkodėl atrodo, kad Europos vairininkas tebėra pasikinkę rožinius ponius, ir siūlo kitokius sprendimus.
Kokią teisę turi mūsų nedesovietizuoti špingalėtai nurodinėti Vokietijai, Prancūzijai ar Italijai, ką joms daryti, kai patys savo kieme nesusitvarkome su raudonaisiais oligarchais versle ir bepročiais politikoje, ir tokiais pat rinkėjais, tarsi suvarytais prie balsadiežių tiesiai iš durnyno „kaifui” (orgazmui) gaudyt. Mūsų aukščiausioje valdžioje bolševikai, apačiose irgi tie patys siautėja ir dar drįsta vokiečiams ką tai nurodinėti, kaip jiems daryt ir ko nedaryt. Visuotinai kiemsargių padėjėjai žino, kad NATO ateityje neliks, kaip pasakė kadais Macron’as. ES irgi susiprastins, nes tiek daug pusdurnių narių joje tempia Europą dugnan su savo kvailomis fantazijomis ir Kapsukėje išgalvota nebūta istorija ir tokia pat išgalvota, o ne realia geopolitika. Su prapiesoriais kakučiais toli nenuvažiuosi, o tik priartinsi kėbėriokšt, ne daugiau.
Reiškia atšaukti mūsų rinktos valdžios atsakomybę už tolesnę kaip 4 ar 8 metų ateitį.
Atsakomybė? Čia rimtai ar juokais?