Rytų Vokietijos Chemnico mieste, turinčiame kiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, jau savaitę vyksta tūkstantiniai protestai prieš pastaraisiais metais kanclerės Angelos Merkel vykdomą imigracinę šalies politiką. Žmonės į gatves ėmė plūsti sukrėsti nusikaltimo, kurį įvykdė, kaip įtariama, pastarųjų metų imigrantai, vadinamieji pabėgėliai ar atbėgėliai, – 23 metų siras ir 22 metų irakietis, praėjusį sekmadienį miesto šventėje, tiesiog gatvėje, buitinio konflikto metu peiliu sužaloję tris vyriškius – vieno iš jų, 35-erių metų vyriškio, žaizdos buvo mirtinos, kiti du sunkiai sužalotieji gydomi ligoninėje.
Dar tą patį vakarą į miesto gatves išėjo apie 800 protestuotojų, tačiau jau kitą dieną jų susirinko kur kas daugiau – apie 5 tūkst. Vokietijos žiniasklaidoje jie iškart ir visi urmu buvo pavadinti ultradešiniaisiais, radikalais, nacionalistais ar net ekstremistais, atitinkamai pasisakė ir kanclerė.
Tiesa, jei A. Merkel adresatas būtų ne tik savi piliečiai, bet ir vadinamieji pabėgėliai ar atbėgėliai, viskas būtų daugiau mažiau stojęsi į savo vietas. Dabar kanclerės ištaros – „Mes netoleruosime tokių nelegalių susirinkimų ir žmonių, kurie atrodo kitaip ar turi kitokią kilmę, kiršinimo bei bandymų gatvėse paskleisti neapykantą“ ar „Vokietijoje nėra vietos netolerancijai ir ekstremizmui“ – takoskyrą tik pagilino.
Tačiau tai, ko A. Merkel nepasakė, yra nepalyginamai svarbiau, o svarbiausia – tai išgirdo ir savi, ir niekada tokiais netapsiantys. Kodėl ji neišdrįso nubrėžti ribą ir jau nebeišdrįs, neverta nė svarstyti – ji jau praeitis. O ateitis priklauso tam, kuris ne tik įgarsins žodžius jūsų neapykantai mums, šios žemės šeimininkams, nėra vietos Vokietijoje, bet ir ryšis juos paversti politine tikrove.
Šį savaitgalį kilo nauja protestų banga – į Chemnico gatves išėjo ir tie, kuriuos medijos įvardijo „A. Merkel imigracinės politikos šalininkais“. Deutsche Welle teigimu, jų būta apie 3500, nepritariančiųjų – tūkstančiu daugiau. Pirmųjų eisenoje, teigiama, buvo daug jaunų žmonių ir jie skandavo raginimus rodyti vadinamiesiems „pabėgėliams“ … – tikras nesusipratimas – „širdį, ne neapykantą“ (vok. Herz statt Hetze). Antrieji savo šūkiais akcentavo tautinę tapatybę: nešini Vokietijos vėliavomis – jų buvo daug – skandavo Berlyno sienos griūties laikų šūkį „Mes – tauta!“ (vok. Wir sind das Volk!).
Greičiausiai tokie šūkiai – tai atsakas ir Vokietijos prezidentui socialdemokratui Frankui Walteriui Steinmeieriui, kuris, rugpjūčio 25 d. susitikęs su nedidele turkų kilmės imigrantų grupele, pareiškė: „Nėra jokių etninių vokiečių, Vokietija visada buvo ir bus imigrantų nacija“, o „turkai imigrantai priklauso Vokietijai“.
„Rasizmas ir diskriminacija žemina žmogiškąjį orumą ir žeidžia mūsų demokratiją. Imigracija vyko todėl, kad mes daug kartų kvietėme žmones čia atvykti. Tokia situacija, taip bus ir ateityje“, – sakė jis.
Pasmerkęs bet kokią „žmonių su užsienietiškomis šaknimis“ atskirtį ir diskriminaciją, Vokietijos prezidentas įvardijo ir turkų imigrantų nuopelnus šaliai. „Be jų, be jų šeimų, kurios prisijungė vėliau, be jų vaikų ir vaikaičių, mūsų šalies ekonominis klestėjimas, tiesą sakant, visa dabartinė visuomenė būtų neįsivaizduojama“, – teigė jis.
„Nėra jokių pusiau ar tikrų vokiečių, jokių biologinių ar naujųjų vokiečių, nėra jokių pirmosios klasės ar antrosios klasės piliečių, jokių teisingų ar blogų kaimynų“, – drąsinosi Vokietijos prezidentas. Tiesa, KAS vis dėlto yra tie, kurie yra, be turkų kilmės imigrantų ir pastarųjų metų pabėgėlių-atbėgėlių
O vokiečiai, kurių nėra, netrukus jau skandavo: „Mes – tauta!“
Parengta pagal užsienio spaudą
Visiškai pritariu Šarūnui ir manau, kad vienintelis išsigelbėjimas Lietuvos tai Grybauskaitės kadencijos pabaiga ,Bet jei ją ta sesutė Merkel pasodys Dalią vietoje Tusko, tai šakės bus visai Europai…
O kuo mes skiriamės nuo Vokietijos? Panašu kad turime lansbergius ir grybauskaites, analogiškus merkeliams ,tik išteklių mes neturim, todėl kol kas mes ir musulmonams neįdomūs, bet tereikia sorošams mestelti pinigėlių arba ir šeip paspausti ir mečetės Lietuvoje bus!
Nėra ko šaipytis iš A. Merkel bei jos bendraminčių. Juk tai yra karta, kuri dar skausmingai tebejaučia socialsocialistinės epochos padarinius. Iš dalies net ir atsakomybę. Bet vis dėlto negalima nematyti, kad Vokietijos atvirumas, jungdamas dominavimą Europos Sąjungoje, kosmopolitizmą ir apsirūpinimą nebrangia darbo jėga pasirodė toks sėkmingas, kad tapo jos naujuoju tikėjimu, Jį lydinti euforija svaigina visai panašiai kaip Hitlerį pasaulio užkariavimai. Čia esama savotiškos saviapgaulės, todėl nedrįstama nė pagalvoti, kur gali nunešti atsilapojusios valstybės likimą nuo karo, bado ir ekologonių katastrofų genami bėgliai. Juk jie taip primena klajoklių invazijas iš Azijos ir kai kurių kitų kraštų, nuo kurių viduramžiais sutartinai gynėsi visa Europa. Gailestingumas brangus dalykas. Prieš jį turime nulenkti galvas. Bet ko vertas aklas, trumparegiškas ir savanaudiškas gailestingumas, kai iš jo kraunamas kapitalas ir nėra kam atsakyti į klausimą, kur yra garantijos, kad to gailestingumo bėgliai nepanaudos piktam, kad pasitaikius progai jie nenušluos nuo žemės paviršiaus visos kultūros. demonstruojančios savo gailestingumą. Ypač įtartinai atrodo tas gailestingumas, kai ES politinė jėga naudojama tam, kad galingieji kraštai savo gailestingumą paverstų prievole kitiems kraštams.
Jeigu tokių atsakymų niekas nežino, reikia manyti, kad vadovaujamasi paprastu tikėjimu, jog pats bėgimas nuo savo praeities ir Europos kultūriniai pranašumai automatiškai absorbuos visas ateities grėsmes. Tik iš kur tas pasitikėjimas savaimine skirtingų kultūrų integracija, jeigu Europa vien tik su savomis problemomis neįstengia susidoroti? Neturėdami atsakymo į šiuos klausimus, mes visi esame priversti jaustis avių banda, vergiškai paklūstančia ne tik piemenų nurodymams, kiek, kam ir kada turime rodyti savo gailestingumą, bet ir nesukančia galvos dėl savo ateities.
Merkel- žydaitė. Kas gali paneigti, jog ji nevykdo „didžiojo Izraelio” plano atlaisvinti teritorijas būsimam Izraelio plėtimuisi ? Jei ne tai gal būt tai kerštas už holokaustą?