Vakar Vokietijos parlamentas įteisino homoseksualų santuokas ir suteikia visas iš santuokos kylančias teises, įskaitant ir įsivaikinimą.
Pats įstatymo priėmimo procesas ir jo pateikimas žiniasklaidoje buvo labai keistas. A.Merkel pirmadienį užsiminė, kad toks įstatymas galėtų būti priimtas ir kad leis partiečiams balsuoti individualiai, o ne pagal partijos liniją. Penktadienį, „likus kelioms valandoms iki parlamento atostogų“ įstatymas priimtas.Vis gi už įstatymo priėmimo procesą svarbiau turinys.
Žmonijos istorijoje dar niekuomet nebuvo civilizacijos, kurios centre būtų homoseksualizmas. Valdžioje buvo tironai, ištvirkėliai, žmogžudžiai, kanibalai; visuomenėje buvo įvairiausios socialinio elgesio normos ir jų deviacijos, bet niekuomet jokia valstybė ar politinis vienetas nesiekė oficialiai ir visuotinai pertvarkyti lytiškumą.
Vokietija su šiuo sprendimu tęsia civilizacijos eksperimentą. Vos prieš 44 metus, 1973-aisiais, homoeksualizmo liga buvo išbraukta iš psichinių ligų sąrašo, (to meto JAV psichologų asociacijos prezidento pripažinimu, tai buvo politinis, o ne medicininis sprendimas), o dabar jau tampa norma.
Lietuvoje net tarp išsilavinusių žmonių yra gajus mitas, kad gėjų reikalai yra problema tik dėl tos besipriešinančios tamsuomenės, kuri nori lįsti į kitų miegamuosius, neva palikime žmonėms laisvę gyventi su kuo jie nori. (Šiaip aukštasis išsilavinimas ar mokslininko laipsnis jau pradeda įgauti neigiamą reikšmę dėl vis didėjančios prarajos tarp sveiko proto ir „mokslininko“). Iš tikro reikalo esmė yra visiškai kita.
Šio proceso neišvengiama pasekmė yra hate speech kriminalizavimas. Lytiškumo pertvarkymas driekiasi į švietimo, vaikų auklėjimo, viešos erdvės – sąžinės, minties, religinių įsitikinimų – pertvarkymą. Genderizmas siekia užgniaužti ir sunaikinti kitas pažiūras, nori prievarta įgyvendinti lytiškumo pertvarkymą visu socialiniu-kultūriniu-politiniu-viešos erdvės frontu.
Paprastai kalbant, joks žmogus negalės viešai pasakyti, kad „mano nuomone“, arba, „pagal mano religinius įsitikinimus, homoseksualizmas yra tiesiog bjaurus ar amoralus“, arba „aš nenoriu, kad mokykloje mano vaikai būtų mokomi pagal homoseksualizmo ir transseksualizmo normas“, net jei šia nuomone nėra skatinamas joks veiksmas, jokia neapykanta, ji yra tiktai nuomonė arba tik privatumo siekimas, tačiau lengvai yra kriminalizuojama pagal „hate speech“ kategoriją.
Daugeliu atveju šis veikimas yra sėkmingas dėl žodyno pertvarkymo: genderizmui pavyko sėkmingai susisieti su žmogaus teisių, homofobijos, moterų ir vaikų teisių, kovos prieš smurtą, hate speech ir galiausiai Progreso, Civilizacijos, Laisvės sąvokomis.
Įdomu tai, kad Vakarai tęsia šį civilizacinio lygio eksperimentą paraleliai vykstant dviems procesams: a) išorėje, visas likęs pasaulis konsoliduojasi priešinga linkme. Kinijos, Rusijos, Indijos milijardinio islamo pasaulio taip lengvai neįtikinsi, kad homoseksualizmo pripažinimas yra pažangos kelias; b) Vakarų viduje, genderistinis lytiškumo pertvarkymas eina koja kojon su giminingomis anti-vakaratieškomis ideologijomis – postkolonijiškumu, politiniu korektiškumu, pacifizmu, anti-rasizmu, anti-islamofobija, anti-kapitalizmu, anti-globalizmu ir t.t. – kurių tikslas yra išmontuoti baltajį Vakarų rasizmą, nes jis vos ne genetiškai neša tik imperializmą, išnaudojimą ir priespaudą.
Vidurio Rytų Europos likimas primena Buridano asilo situaciją tarp dviejų šieno kupetų: nenorim į Rytus, bet matome „kiaurymes“ Vakarų ideologijoje, tam tikras savižudiškas autoritarines tendencijas. (Savižudiškas – dėl saugumo politikos migracijos akivaizdoje, autoritarines tendencijas – dėl liberal left viešos erdvės kontrolės).
Ir šioje vietoje verta prisiminti Milano Kunderos 1984 metais ištartus žodžius, kad „Centrinės Europos tragedija yra ne Rusija, o … patys Vakarai“. Dėl to, kad niekada nesuprato komunizmo prievartos šiame regione. Dabar pridurtumėm, kad nesupranta buridaniškos mūsų situacijos.
Genderizmas ir visas liberal left yra ta Vakarų pusė, kurią Centrinei Europai reikia atmesti, nes tai visiškai nėra pažangos kelias.
Veidaknygė
