Pastaruoju metu prieš tikinčiuosius, kurie nori turėti galimybę laikantis protingų saugumo reikalavimų dalyvauti šv. Mišiose, pasitelkiami įvairūs moralizavimai: „tikintieji neturi reikalauti sau išskirtinių teisių“, „jie turi solidarizuotis su tauta“, „ar katalikai turi atskirą savo sveikatos apsaugos sistemą“, „ar jie pagalvoja apie gydytojus ir jų pacientus“ ir pan. Taip suteikiant „moralinį“ pateisinimą valdžios norui spręsti pandemijos problemą tikinčiųjų teisės į religijos laisvę sąskaita.
Beje, šiems moralizuotojams neįdomu, kad tikintieji nereikalauja „neribotos susirinkimų laisvės“, o prašo tik galimybės dalyvauti šv. Mišiose laikantis protingų saugumo reikalavimų, palyginamų su kitomis žmogaus egzistencijai esminėmis gyvenimo sritimis.
Vienas iš pamatinių teisinės demokratinės valstybės principų yra tai, kad valstybė neaukoja, kurios nors visuomenės grupės teisių, tam, kad patenkintų kitos visuomenės grupės interesus. Kai visuomenės dauguma pradeda reikalauti, kurios nors visuomenės grupės atsisakyti savo teisių, nes daugumai taip bus geriau, o tam dar pritaria ir šalies valdžia, parodo, kad iš tiesų visuomenėje ir valstybėje trūksta ir brandos, ir demokratijos, ir teisinės valstybės. Tikintieji neturi savo atskiros sveikatos apsaugos sistemos nei JAV, nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje. Tačiau senas demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms tradicijas turinčios šalys supranta, kad negali atimti iš tikinčiųjų galimybės į dalyvavimą pamaldose, jei laikomasi tų pačių saugumo standartų kaip ir kitose žmogaus egzistencijai svarbiose sferose.
Kaip nurodė Tomas Viluckas, „Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra pripažinęs bendro pobūdžio draudimą vykdyti visas religines apeigas bei rengti mišias grubiai pažeidžiančiu religijos laisvę, taigi ir prieštaraujančiu Pagrindiniam įstatymui. Teismas pabrėžė, kad valstybė turėtų sudaryti galimybę bažnyčioms vykdyti apeigas, jei jas organizuojant imamasi saugumo priemonių, ribojamas dalyvių skaičius. Panašų sprendimą prieš porą mėnesių yra priėmęs ir JAV Aukščiausiasis Teismas. Prancūzijos Valstybės Taryba buvo įpareigojusi valstybę moksliškai pagrįsti pamaldų dalyvių skaičiaus ribojimą iki 30 asmenų, siekiant įvertinti šių ribojimų proporcingumą“.
Ir taip yra ne todėl, kad šios valstybės nusileidžia tikinčiųjų užgaidoms ar suteikia jiems išskirtines privilegijas, bet todėl kad laisvė į dalyvavimą religinėse apeigose yra viena pamatinių žmogaus teisių, kuri negali būti ribojama daugiau nei būtina. Šiuo metu Lietuvoje katalikų laisvė dalyvauti šv. Mišiose nėra ribojama (nustatant galimą dalyvių skaičių ir kitus saugumo reikalavimus). Ji yra tiesiog atimta.
Iš tikinčiųjų reikalaujama „solidarumo su tauta“, tačiau pati „tauta“ atrodo nėra linkusi solidarizuotis su tikinčiaisiais. Solidarumas yra ne tada, kai vienos visuomenės grupės siekia maksimaliai patenkinti savo interesus kitų visuomenės grupių teisių sąskaita, bet tada, kai visi vienodai dalinasi našta. Tie, kurie piktinasi tikinčiųjų noru turėti galimybę (su protingais ir proporcingais ribojimais) dalyvauti šv. Mišių aukoje, neketina atsisakyti savo laisvės praktiškai be jokių rimtesnių apribojimų lankytis prekybos centruose, dirbti gamyklose ir pan. Daug tikresnis Tautos solidarumas būtų tada, kai tikintiesiems būtų pripažįstama galimybė dalyvauti šv. Mišiose laikantis panašių saugumo reikalavimų kaip ir kitose svarbiose gyvenimo sferose (prekybos centruose, įmonėse, viešajame transporte ir pan.).
I. Šimonytė, „preventyviai“ viešai ragindama vyskupų konferenciją neleisti tikintiesiems dalyvauti pamaldose (net ir laikantis protingų saugumo reikalavimų), tiesiog davė žinią, kad mūsų valstybėje religijos laisvė, taip kaip ji yra suprantama vakarietiškoje teisinėje tradicijoje, nėra laikoma svarbia vertybe. Valdanti koalicija mėgsta linksniuoti teisinės valstybės principą. Tačiau vakarietiška teisinė valstybė nėra valstybė, kuri savo problemas sprendžia aukodama kurios nors visuomenės grupės pamatines žmogaus teises ir laisves.
Teisinė valstybė yra tada, kad pamatinės žmogaus teisės ir laisvės neribojamos daugiau nei būtina, o visa visuomenė vienodai ir proporcingai dalinasi apribojimų naštą ir riziką.
