Simbolis nurodo į tam tikrą tradiciją, kuri yra mūsų tapatybės pagrindas. Todėl, kai visuomenei ir tautai reikia daryti lemiamus pasirinkimus simboliai tampa itin svarbūs.
Simbolis nurodo su kokia tradicija save siejame.
Savo ruožtu tapatinimasis su tradicija ir siekis išsaugoti tapatybę yra galingas motyvas lemiantis tautos pasirinkimus kritiniais momentais. Todėl tiek 1918 metų savanoriams, tiek pokario partizanams, tiek sausio 13-osios gynėjams buvo labai svarbūs Gedimino stulpų, vyties, vyčio kryžiaus, trispalvės simboliai. Ir todėl jie juos pabrėžtinai naudojo. Tikra (ne tik žodžiais) pagarba ir padėka jiems – tradicijos ir tapatybės dėl kurios jie rizikavo savo gyvybe prisiminimas bei tęsimas.
Ką reiškia naujų simbolių atsiradimas?
Jis tiesiog reiškia, kad ankstesnė tradicija nebėra svarbi ar nebenorima su ja tapatintis. Nauji simboliai nurodo į naują tapatybę ir į savęs siejimą su kitokia tradicija. Todėl, kai įvyksta revoliucija keičiami valstybių herbai bei kiti simboliai. Arba, kai įsigali ar primetama nauja ideologija keičiami paminklai ir gatvių pavadinimai.
Įsivaizduokim jei Lietuvos kariuomenė vietoj vyčio ir Gedimino stulpų antsiuvuose ir vėliavose pradėtų naudoti liūtą, erelį arba žvaigždę …
Arba naujai pastatyta bažnyčia būtų papuošta pentagramomis … Tai nebūtų vien tik estetikos klausimas. Tai reikštų kur kas daugiau.
Tiesa, tas pat simbolis gali atstovauti skirtingas, kartais priešingas tradicijas. Pvz. penkiakampę žvaigždę naudojo ir JAV, ir sovietų armijos. Arba Dievo akies simbolis naudojamas ir katalikų, ir masonų.
Tačiau šiuo atveju jie nurodo į skirtingas tradicijas. Tad ir neužmirštuolės simbolis savaime nebūtinai turi nurodyti į masonišką ar nacių Winterhilfswerk tradiciją. Bet mūsų atveju svarbu yra tai, kad jis nenurodo į jokią tradiciją, kuri motyvavo sausio 13-osios laisvės gynėjus.
Ironiška, bet forget me not simbolio populiarinimas sykiu yra stūmimas į užmarštį tos tradicijos (ir tapatybės), kuri vaidino esminį vaidmenį sausio 13-osios įvykių metu.
Išties, kam reik kažką teisint ar teist, aiškint ar įrodinėt?
Aš turiu savo nuomonę, kitas gali likti su savo.
Dalinuosi tuo, kad vakar pakeičiau savo karingą nuomonę – „prieš neužmirštuolę”, į taikią – „už neužmirštuolę”.
Ir, įsivaizduokit…
Nieko baisaus, tragiško, mirtino…
Gedimino pilies trispalvė tebeplevėsuoja, mano irgi…
Įsiklausiau – širdis tebeplaka, nei traukuliai prasidėjo, nei viduriavimas!!!
O trispalvė, vytis, Gedimino stulpai tapo dar mielesni. Tiesiog, šalia jų esanti gėlytė sako – mes neužmiršim šių garbingų simbolių, su kuriais ėjo ir paaukojo gyvybes už Lietuvą mūsų broliai, tėvai ir protėviai.
Kam trukdo ta gėlytė, žinokit, problema ne joje. Gėlė nėra problema. Tai, lyg, puokštelė gėlių nešama ant brangių žmonių kapo. Juk nebūtina ten nešti šeimos herbo, įrėminto velionio parašo, ar pavardės su su valstybinių apdovanojimų nuotrauka. Ji – gėlė, tik mylimų atminties simbolis. Ji nekanda, nesikėsina, nepuola, neatima, nemenkina ir nėra privaloma. Problema tik žmoguje, jo širdyje, galvoje, pasirinktoje pozicijoje, jo santykyje su kitu kitokiu…
Nenustūmkime į užmarštį mūsų tradicijų ir istorinės atminties – juk tai rodo mūsų tvirtybę ir meilę LIETUVAI!!!
Be to, neužmišktuolių spalva irgi iškalbinga! Vien dėl to reikėtų susimąstyti! Todėl reikėtų būti labai budriems, nes tie, kurie bando įkišti naują simbolį, ko gero turi visiškai priešingų tikslų, negu aiškina!
Dažniausiai naujus papročius greičiausiai perima tie, kurie nedalyvavo, arba buvo negimę tais laikais, kai reikėjo Tėvynės gynėjo!
pritariu,kad reikalingas motyvacijos simbolis, dėl kurio ėjo žmonės, o ne prisiminimo, kuris vyksta post factum.
Labai ačiū už komentarą, Man tas neužmirštuolės žiedas visų LRT vedėjų ir kitų „svarbių asmenų” atlapuose sukelia nusivylimo ir pažeminimo jausmą ir nurodo į ne nuoširdų bet butaforinį visų Lietuvos žmonių pasiaukojimą ir mirtis už laisvę.