Praėjusių metų pabaigoje „Metuose“ pradėtos publikuoti liaudies rašytojo Juozo Baltušio, anais laikais turėjusio nemenką populiarumą tarp skaitytojų, dienoraščio ištraukos. Epizodai iš tų laikų gyvenimo perkėlė į jaunystės laikus, kai Baltušio knygos buvo tokia pat deficitinė prekė kaip ir čekiškas alus ar jugoslaviški žieminiai batai, o susitikimai su juo sutraukdavo pilnas sales skaitytojų. Rašytojo dienoraščio puslapiuose atsiskleidžia vidinės rašytojų grupių, kino ir teatro kūrėjų intrigos, įvairūs kolegų vertinimai, apgailestaujama dėl kūrybinių ir fizinių jėgų mažėjimo, kai rašymas tampa tarsi malkų skaldymu. Kartu atsiskleidžia ir, sakyčiau, merkantiliškas požiūris, siekis pasinaudoti privilegijuota padėtimi – tai buvo būdinga daugeliui sovietinės valdžios pamalonintų kūrėjų. Norint suvokti visas tų laikų subtilybes, tokie egodokumentai kaip dienoraščiai, laiškai ar užrašai yra vertingas šaltinis kultūros istorikui. Sėkmingą karjerą sovietinėje Lietuvoje padaręs Baltušis iškilo iš apačios, iš to socialinio dugno, kurį talentingai aprašė „Parduotose vasarose“. Liaudies rašytojas tapo ne tik LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, bet ir oksimoroniško Taikos gynimo komiteto Lietuvoje pirmininku. Algos negaudavo, bet jam buvo paskirtas automobilis „Volga“ su vyriausybiniu numeriu ir personaliniu vairuotoju – jo neteko pasitraukęs iš pirmininko posto. Apie tai jis apgailestaudamas rašo: „Keistoka savijauta. Matyt, gerokai išlepau, turėdamas po ranka mašiną, kitus patogumus. Sugrįžti atgal ne taip lengva, pasirodo. Važiuoti vėl troleibusu net keista atrodo. Bet niekis. Ne tokius dalykus aukojo rašytojai vardan savo kūrybos.“
Dienoraščio puslapiuose rašytojas ne tik aprašo emocinius išgyvenimus, santykius su kolegomis bei moterimis, bet ir piktinasi ekonomine padėtimi, kylančiomis maisto produktų kainomis, marazmatiškomis vadų kalbomis ir fiksuoja sovietinę kasdienybę. 1986 m. birželio 24 d. įrašas skelbia: „Įvyko Aukšč. Tarybos sesija. Ankstų rytą deputatai puolė į bufetą, nešės, tempė produktus, kavos dėžutes, saldainius, kitus „deficitus“, kaip ir dera aukščiausios valdžios atstovams.“ O ir pats Baltušis, sėkmingai naudodamasis liaudies rašytojo populiarumu, retkarčiais bandė padėti giminėms patekti į spec. ligoninę, gauti statybinių medžiagų, įsigyti deficitinių prekių ar tarpininkauti broliui skiriant sklypą. Štai 1984 m. balandžio 12 d. įrašas besirengiant minėti 75 metų jubiliejų: „Pasiunčiau vairuotoją Antaną į Uteną. Parvežė pasterizuoto alaus dvi statines po 50 litrų kiekvieną. Atvežė ir kiaulių kojų bei ausų.“ Po savaitės: „Pasiunčiau Pivorą į Uteną. Parvežė jis statines Utenos alaus kombinatui. Geras buvo alus.“ 1983 m. vasario 15 d. įrašas gydantis Druskininkuose informuoja skaitytoją: „Per protekciją gavome nusipirkti spekuliatyvinėmis kainomis du treningus Vengrijos gamybos, labai gražius. Man ir Monikai. […] Monika dar nusipirko rudeninį paltą, sumokėjome 237 rublius su kapeikomis, aš – vienus marškinius.“ Kartais blyksteli nepasitenkinimas broliais iš didžiosios tėvynės – 1985 m. kovo 29 d. įraše skaitome: „Tarp „Lino“ poilsiautojų daug ruskelių, ir visi tokie nuskalbti, perkarę, vis iš tokių, kurie negauna kelialapių vasaros mėnesiais. Lenda prie mūsiškių moterėlių atkakliai, beveik reikalaudami šaukia „eiti prie jūros“ arba „kur nors kitur“. Rusas visur rusas. Degtinė ir mergų tarpkojis jam pirmoj vietoj.“ Beskaitant Baltušio dienoraštį, kyla mintis, kad jo sėkmės istorija primena daugelį „pažangiųjų“ Lietuvos rašytojų, kurie siekdami materialinės naudos pasuko Sovietų Sąjungos link. Skurstantiems menininkams reikėjo mecenato ir dosnus mecenatas – sovietų valstybė atsirado. Kai kurie literatūros tyrinėtojai teigia, kad lietuvių kairiųjų rašytojų polinkio į socialistinį realizmą priežastis galėjo būti susižavėjimas sovietinių rašytojų gyvenimo sąlygomis. Taip, privilegijuota rašytojo padėtis Sovietų Sąjungoje galėjo kelti pavydą, tad ir lietuvių kūrėjo prisijaukinimas, kuris yra aprašytas Czesławo Miłoszo „Pavergtame prote“, vykdavo gana sklandžiai. Antanas Venclova, aprašinėdamas įspūdžius iš Sovietų Sąjungos, nuoširdžiai žavėjosi tenykščių rašytojų padėtimi: „Jei rašytojas nori, gali gauti stenografistę ar mašininkę… Jei rašytojas rašo veikalą, pvz., iš geležinkeliečių gyvenimo, rašytojų namų valdyba, jam pareiškus noro, gali sukviesti pačių geležinkeliečių ir šios srities specialistų. Jis gali juos kvosti, kas jam reikia užsirašyti. Jam sudarytos sąlygos važinėti po visą valstybę ir studijuoti gyvenimą. Nemaža rašytojų turi vilas ir savo automobilius… Be abejo, geriau gyvena tie rašytojai, kurių veikalai pasiekia didesnius tiražus… Bet kiekvienas, net pradedantysis, apsuptas tokio rūpestingumo, jog laisvai gali pareikšti savo talentą, sugebėjimus ir išaugti.“
Kito kairiojo rašytojo, beje, globojusio Juozą Baltušį, Petro Cvirkos būdo bruožai atsiskleidžia korespondencijoje, kuri saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyve. Prieš karą Cvirka keliavo po Italiją ir Prancūziją kaip „Lietuvos žinių“ korespondentas. Štai atvirlaiškis draugams į 1937 m. balandžio niūrumos sukaustytą Lietuvą: „Mielas Antanai! Birbinu tau šią atkrytką iš Prancūzų Rivieros, jos širdies – Nicos. Pasirodo, tie aristokratai čia susisukę smagų lizdelį. Mudu su žmonele grožimės gražia, egzotiška gamta. Nepaprasta! – šilta, visur maudosi, žydi akacijos, rožės, irisai, o citrinos ir apelsinai cimbuliuoja išnokę – nors plėšk nuo šakų ir valgyk. Prisiuostę šio aristokratiško oro, trauksime į Korsiką, o iš ten į Italiją.“ Rytų europietį Vakarų Europoje apima keista ekstazė, kai snobizmas užpildo keliaujančiųjų į įspūdingus miestus patirtį. Gegužės mėnesį siųstame atviruke Cvirka ir didžiuojasi, ir kartu vaikiškai džiaugiasi savo pasiekimu: „Šiandien atsikakaliavau į Valakų žemę, į slauną miestą Florenciją. Pakely buvau sustojęs Genujoje, Pizoje (fui, koks negražus pavadinimas)…
Daugiau skaitykite ČIA
