LVAT: Reikalavimas mokėti tautinių mažumų kalbą švietimo įstaigų vadovams – teisėtas
2023-06-01
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2023 m. gegužės 31 d. nutartimi atmetė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą, kuriame pareiškėjas prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti Švietimo įstaigų vadovų pareigybių aprašymus, panaikinant juose nustatytą specialųjį reikalavimą mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą.
Byloje ginčas kilo dėl prašymo įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti Vilniaus rajono mokyklų, gimnazijų, ikimokyklinių įstaigų vadovų direktoriaus pareigybių aprašymus, panaikinant Vilniaus rajono savivaldybės mero 2020 m. potvarkiuose nustatytą specialųjį reikalavimą Švietimo įstaigų vadovams labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą, kaip prieštaraujantį Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 59 straipsnio 2 daliai bei Kvalifikacinių reikalavimų valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams aprašo (Aprašas) 4.6 ir 4.7 punktams.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.
LVAT, išnagrinėjęs bylą, pažymėjo, kad valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų steigėjams, šiuo atveju Vilniaus rajono savivaldybės merui, nėra leidžiama nustatyti tik mažesnius kvalifikacinius reikalavimus švietimo įstaigų vadovams, nei nurodyti Kvalifikacinių reikalavimų valstybinių ir savivaldybių švietimo įstaigų vadovams apraše (Aprašas), tačiau įstaigų steigėjai turi teisę pasirinkti kvalifikacinius reikalavimus, labiausiai atitinkančius švietimo įstaigos veiklos pobūdį, tikslus, teikiamas paslaugas, ir juos nurodyti įstaigos vadovo pareigybės aprašyme.
Anot LVAT, nagrinėjamu atveju nustatytas papildomas specialusis reikalavimas (tautinių mažumų kalbos mokėjimas) yra susijęs su biudžetinės įstaigos darbuotojo pareigybei priskiriamų funkcijų specifika, todėl jis negali būti laikomas neteisėtu ir diskriminaciniu. Teismas padarė išvadą, kad, pagal teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, Vilniaus rajono savivaldybės meras, kaip švietimo įstaigų vadovus į pareigas priimantis asmuo, turėjo teisę pareigybės aprašymuose nurodyti ne tik Apraše nustatytą kvalifikacinį reikalavimą mokėti vieną iš užsienio kalbų (anglų, prancūzų ar vokiečių), bet ir reikalavimą mokėti tą tautinių mažumų kalbą, kuria atitinkamoje švietimo įstaigoje yra mokomi vaikai.
LVAT padarė išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės meras tinkamai įgyvendino teisės aktuose, be kita ko, Švietimo įstatyme ir Apraše, nustatytus reikalavimus, todėl nutarė atmesti pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistą
Administracinės bylos Nr. eA-342-789/2023.
Šaltinis: lvat.lt
(teisėjų pavardės nuorodoje nenurodomos).
Lenkai ne be reikalo norėjo atimti iš teisėjų šventos karvės statusą. Anekdote pesimistas su kartėliu kalba apie kabantį impotento lytinį organą. O optimistas sako, kad na ir kas, kad jis- neveiksnus, bet juk kaip gražiai kabo. Kažkas panašaus yra ir su teismais, kuriuose sprendimai dažnai priklauso nuo teisėjų požiūrio. JAV turi prisiekusiųjų teismus, bet ir tai ten visko pasitaiko. O pas mus, mano nuomone, teisėjai dažnai priima nusikalstamus sprendimus ir už tai neatsako. Klasikiniu pavyzdžiu, mano nuomone, galėtų būti teismų maratonas dėl Lukiškių aikštės memorialo. Kažkuriame k/f buvo pasakyta, kad “tave piešti lengva- piešk velnią ir bus gerai”. Taip ir Lukiškių aikštės teismuose buvo nuspręsta, kad žemės kauburys (nors buvo jau iki to Įstatymu nustatyta kas aikštėje turi būti pastatyta, kitu norminiu dokumentu nustatyta, jog keisti reljefo negalima), kurį liaudis pavadino bulvių rūsiu, šunų nukakinimo kalneliu- memorialas.