Rytoj nuostabi iškilmė: Kristaus Karaliaus – Visatos Valdovo diena, kartu Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros vardo diena. Pridedu tai dienai mąstymą-pamokslą.
Apie Kristų – Visatos valdovą pranašas Danielius šiandien mums sako: „Jo viešpatavimas – amžinas… Jo karalystė niekad nežlugs!“
Pasaulis nukankino milijonus Jo išpažinėjų, bet Jo karalystės nenugalėjo. Šiandien gerbiame jų atminimą visur, visur – visame pasaulyje.
Dera prisiminti Airiją.
Kas gi Jus daugiausia nustebintų Airijoje? Senoji Airija pasižymėjo nepapratai giliu tikėjimu. Tikėjimo persekiojimo laikais keltai ir airiai slapta meldėsi laukuose ir kalnuose, jiems altoriais tarnavo dideli akmenys ir uolos. Bet jei pakliūtumėte į jų kapines, Jus ypač nustebintų.
Kas gi? Kapai apaugę žole. Jokių gėlių. Ant daugelio kapų nėra net antkapių. Daugelis mirusių bevardžiai ilsisi žemėje. Mums tai atrodo labai jau nepagarbu. Bet airiai galvoja kitaip. Daugelis tų kapinių yra senųjų laikų nugriautų vienuolynų vietoje. Viduryje buvo bažnyčios ir vienuolynų pastatai, o aplink kapai. Čia airių šventieji atgailavo ir meldėsi. Ir jiems šitoje žemėje taip paprastai palaidotiems daug mieliau, negu gulėti po prabangiais antkapiais.
Čia jie guli tarp labai aukštų kryžių. Tie akmeniniai kryžiai – jų pergalės ženklai. Patį kryžiaus kryžmos centrą supa ratas, akmeninis žiedas su papuošimais. O pačiame rato centre – Nukryžiuotojo figūra. Nukryžiuotasis laiko visą tą ratą. Šitaip Jis laiko visą pasaulį. Visas kryžius išpuoštas raižiniais, vaizduojančiais visą pasaulio išganymo istoriją.
Ypač išraiškingi tie pasakojimai išraižyti akmenyje didžiajame keltų Muirendacho kryžiuje. Ten nuo penkto iki vienuolikto amžių buvo Mainistir Bhuite vienuolynas. Visas kryžiaus akmuo išpuoštas nupuolimo ir išganymo istorijos vaizdais nuo pirmųjų tėvų iki Paskutinio teismo prie Nukryžiuotojo kojų.
Senieji airių žmonės žinojo, kad visas tikinčio žmogaus gyvenimas yra Dievo globoje, tiesiog Dievo glėbyje, Jo kryžiuje. Ir to jiems pakako. Jiems nereikėjo jokių vystančių vainikų ar gėlių ant jų kapų. Ir jie nenorėjo jokių sunykstančių paminklų. Jie gyveno ir mirė vien tik didele viltimi. Jie visiškai pasitikėjo vien tik Kristaus kryžiaus pergalės jėga.
Juk taip buvo ir Lietuvoje. Etnologas Libertas Klimka labai stebisi dabar žvakėmis ir gėlėmis apkrautais kapais. Ir jau visiškai beskonis dalykas, kai kapai padengiami brangiomis plokštėmis, teisinantis, kad kapai toli, kad nebeturime jėgų juos prižiūrėti. Argi reikia kapus prižiūrėti?
Senovėje ir lietuviai kaip airiai nesodino gėlių ir nepalikdavo žvakių, leisdavo kapams apaugti žole. Ir aplankydavo juos retai. Suprantama, mirusiems nieko neduoda nei gėlės, nei žvakės. Jie laukia tik mūsų maldų, nieko daugiau. O mes savo tuštumą, savo užmiršimą, savo bedievybę norime paslėpti po žvakėmis, po gėlėmis, netgi dirbtinėmis. Norime bent kiek nuraminti savo sąžinę, parodydami, kad jų neužmiršome. Bet svarbiausią dalyką, ko jie laukia iš mūsų, daugelis pamiršo. O mirusieji laukia, taip, be galo laukia, kad mes paskubėtume už juos melstis, ir laukia mūsų Mišiose už juos, labai laukia.
Tai, kas skelbiama airių akmeniniais ženklais, šiandien aiškinama apaštalo Jono Apreiškime. Kaip visada apaštalas nori padėti mums įsijungti į Jėzaus Kristaus kryžiaus paslaptį, nori, kad mes pajustume tą Valdovo Kryžiaus didybę.
Žmonijos beribė „pažanga“ veda pasaulį prie bejėgiškos pražūties. Tai ir nenugalimos epidemijos, ir visiškas gamtos sugriovimas…
Tiesa, pasaulis šiandien bando viską apversti, užgesinti. Pilna regėtojų, šauklių, pasaulio pabaigos spėjikų… Tie „blogio šaukliai“ dabar vadina save mokslininkais ir rašytojais. Vienas iš jų atominės bombos išradėjas Robertas Openhaimeris, vadinamas tos bombos tėvu, susprogdinus bombą jis samprotavo pagal didžiojo indų dievų epo Blagavadgita mintis: „Staiga danguje nušvito tūkstančių saulių šviesa lyg būtų Aukščiausiojo spindėjimas, lyg ateitų didysis pasaulių griovėjas“…
Vėliau jis sakė: „Supratome, kad atomu jau galime pasaulį sugriauti, kad pasaulis nebebus toks kaip buvęs. Žmonės tai išgirdę vieni juokėsi, kiti verkė, daugelis tylėjo“…
Kodėl vieni juokėsi? Jie galvojo: „Dabar mes galime nugalėti ir valdyti pasaulį ir gamtą. Nebereikia jokio Dievo“. O kodėl kiti susimąstę tylėjo ar net verkė? Dabar ir mes visi jau aiškiai matome, kad žmonijos beribė „pažanga“ veda pasaulį prie bejėgiškos pražūties. Tai ir nenugalimos epidemijos, ir visiškas gamtos sugriovimas…
O rašytojas Fridrichas Diurenmatas visa tai vaizduoja tunelio palyginimu. Traukinys važiuoja tuneliu. Viena mergaitė skaito romaną, vienas vyriškis pats vienas žaidžia šachmatais, žmonės kalbasi; studentas, giliai atsisėdęs minkštame krėsle, kad nieko negirdėtų ir nematytų, užsikemša ausis vata, užsideda tamsius akinius.
Staiga nuo traukinio smūgio jis krinta ant grindų, ant veido pabira langų stiklo šukės. Avariniai stabdžiai neveikia. Nukrinta akiniai, iškrinta iš ausų vata. Staiga šalia jo nugriūva traukinio mašinistas. Studentas jam šaukia: „Ką daryti?“ Tas atsako: „Nieko. Dievas leidžia mums kristi. Dabar griūvame į Jį“.
Diurenmato užuomina ragina mus galvoti. Žemė, kaip tas traukinys, skrieja per kosmosą. Visi sėdime riedančiame į pražūtį pasaulio traukinyje. Dievas leidžia mums kristi. Vieni abejingai plepa, žiūri internetą, televizorių, kiti nekreipia į nieką dėmesio, tarsi užsikimšę ausis, kaip tas studentas. Argi jie akli ir nemato pasaulį krečiančių katastrofų?
Nepakeliamos kaitros, taifūnai, uraganai, potvyniai viską griauna, Argi nematome kaip pasaulyje vis daugėja sugniaužtų kumščių? Politinė įtampa, Afganistanas, Sirija, kurdai, pabėgėliai. Vakarų pasaulyje Europoje ir Amerikoje jau milijonai pabėgėlių. Ir nematyti jų galo. Jie vis veržiasi ir veržiasi, nes jų šalyse nebėra gyvenimo. Kas dėl to kaltas? Šiandienis civilizuotas pasaulis!
Kokie derlingi laukai, kokie didingi miestai klestėjo Afrikoje, visur senajame pasaulyje prieš tūkstantį metų. Visur, visur buvo gyvas judėjimas, ekonomika, visur spindėjo didybe, turtais. Argi nestebina internete ir televizijoje rodoma ta senoji kultūra, net didingesnė už dabartinę? Vis randami tos didingos kultūros likučiai, stebinančios grožiu ir didybe šventovės, neaprėpiami rūmai su įspūdingais baseinais ir fontanais.
Kas visa tai sugriovė? Europiečiai, pavertę tuos kraštus kolonijomis, sugriovė jų didybę, jų gamtą. Ir bėga iš ten žmonės! Bet ar susimąsto apie tai šiandienio pasaulio didieji, ar daro ką nors, kad viską pakeistų, kad atstatytų, atitaisytų, ką sugadino, sugriovė?
Jėzus Kristus – Karalius yra atėjęs, kad liudytų tiesą, kad žmonės klausytų Jo balso, kad brangintų ir vykdytų tiesą. Pamąstykime, kokios dabar tiesos reikia pasauliui.
Pasaulyje yra šimtai milijardierių. Verslininko Ilono Masko (Elon Musk) turtai 250 milijardų. Daug, daug panašių milijardierių, ko gero ir tūkstančiai…
Jie jau rengia turistinius kosminius skrydžius. išleisdami šimtus milijardų. Tuo tarpu varginguose kraštuose žmonės džiaugiasi galėdami uždirbti vos 100 dolerių per mėnesį. Jei turtingiesiems rūpėtų tiesa, jie klausytų Jėzaus balso, savo milijardais gelbėtų milijonus žmonių, bent dalinai atitaisytų jų sugriautą gyvenimą.
Tereikia kiekvienam milijardieriui atsisakyti kelių milijardų, kelių turistinių kosminių skrydžių ir nebebūtų pabėgėlių. SNO pasaulio maitinimo programų direktorius Deividas Bisli (David Beasley) praško pasaulio milijardierių nors dalelę turtų atiduoti badaujantiems. 6 milijardai išgelbėtų iš bado mirties 42 milijonus. To paties prašė ir Glazgo konferencija, ir popiežius Pranciškus.
Kodėl nesusimąsto milijardieriai? Jie negirdi Jėzaus balso, negirdi Jo tiesos balso.
Kas tada laukia jų ir visos žmonijos? Ką sako Kristus Karalius? Šiandien girdime apaštalo Jono pranašystę: „Ateis Jis su debesimis ir išvys Jį kiekviena akis, ir raudos visos žemės giminės!“
Taip bus, taip, raudos, ir nesibaigs dabartinės krizės, nesibaigs nei pandemija, nei pabėgėliai, nei pasaulio įtampa. Jei Jo tiesos balso neišgirs pasaulis, ir vis taip gyvens savo klaidose, savo neteisybėse, savo nejautrume, turės raudoti visos žemės giminės.
