Šiemet gegužės 20 d. sukako 10 metų, kai Anapilin išlydėjome teisininką, advokatą, žmogaus teisių ir viešojo intereso gynėją, Seimo narį ir Vyriausybės kanclerį Kęstutį Čilinską. Prabėgo dešimtmetis, tačiau iš naujo perverčiant K. Čilinsko straipsnius, jo, kaip teisininko, žmogaus teisių gynėjo, visuomenininko, telkusio pilietinę visuomenę, įžvalgas, prisimenant siūlymus ir principingus pasisakymus, akivaizdu, kad tai, kas skaudėjo, kuo rūpintasi, šiandien tiek pat aktualu, kaip ir prieš dešimtmetį.
„Esame atsakingi už tai, kas vyksta Tautoje, valstybėje“, – 2009 m. spalio 19 d. Vilniuje, Pedagoginio universiteto salėje, Jungtinio demokratinio judėjimo visuotiniame susirinkime priminė K. Čilinskas. Priminė, nes šį principą vis patogiai pamirštame. K.Čilinskui ši atsakomybė buvo jo gyvenimas.
Nuo savo profesinės advokato karjeros pradžios 1973 m., dar prieš Sąjūdį, ir nuo 1991 m. dirbant Vyriausybėje, aktyviai prisidedant prie Lietuvos teisėkūros, su kolegomis kuriant atgimusios šalies teisinę bazę, Žmogaus teisių veiksmų planą Lietuvai, vėliau prisiimant atsakomybę tapti Seimo nariu, kaip advokatui imantis sudėtingų teisinių bylų, neretai ginant pro bono, ypač susitelkiant į viešo intereso ir žmogaus teisių pažeidimo atvejus, sutinkant vadovauti demokratiniam judėjimui… Visada, kiekviename žingsnyje savo išskirtinę erudiciją, gilias teisininko žinias K. Čilinskas aukojo žmonėms, viešam interesui, Lietuvai.
Daug intelektualų, ypač garbių savo srities profesionalų, menininkų, mokslininkų, neįsitraukusių į politinę veiklą, palaikė K. Čilinsko vadovautą pilietinį judėjimą ir dalyvavo jame. Vienas garsiausių Lietuvos kino ir teatro aktorių Regimantas Adomaitis prisimena: „Kęstutis Čilinskas buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos šviesuolių, kurių darbais ir mintimis remiantis galėjo būti statomas visas ateities Lietuvos kaip demokratinės, nepriklausomos ir laisvos valstybės rūmas.
Mane, neturintį jokių valdžios ambicijų ir nepriklausiusį jokioms partijoms, ypač žavėjo jo kuriamo judėjimo apibrėžimas – nepartinis. Dar Balys Sruoga XX a. rašė, kad partijos tai – Lietuvos prapultis. Gal partijos ir yra vienintelis kelias, bėgant nuo autoritarinio režimo pavojaus, bet mane visada žavėjo Kęstučio laisva minties eiga ir jo požiūrių platumas.
Manau, kad su jo išėjimu netekome didžio Lietuvos ateities kūrėjo.“ Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus, taip pat buvęs demokratinio judėjimo vienas iš lyderių, išskiria keletą aspektų: „Nežinau, su kuo būtų galima palyginti Kęstutį Čilinską, žinomą advokatą ir žmogaus teisių gynėją.
Sąžiningumu nebent tik su vienuole Nijole Sadūnaite. Jis taip pat visą sąmoningą gyvenimą gynė tiesą ir teisingumą. Bet jis buvo pasaulietis ir negalėjo neteisybės pakęsti. Todėl tapo teisininku, advokatu, ištikimu skriaudžiamųjų gynėju, o galų gale ir viešu kovotoju, pilietinės visuomenės organizatoriumi prieš parsidavinėjančių politikų savanaudiškumą, sukčiavimus irsuvešėjusią oligarchinę sistemą. Jis daug kam buvo gyvybiškai reikalingas. Apie jį telkėsi minios teisingumo ištroškusių žmonių. Ir visus jis glostė savo šilta globėjiška šypsena, bičiuliška replika. Prie jo buvo gana daug prisirišusių žmonių.
Tuo prisirišimu bei bendravimu iš esmės laikėsi ir jo įkurtas demokratinis judėjimas. O Lietuvai ir jam labai reikėjo tokio judėjimo, kuris suburtų ir paruoštų pilietinę visuomenę esminėms permainoms. Po metų darbo Seime jo kantrybės taurė jau buvo persipildžiusi. Ten jis buvo gana aktyvus, bet jo kruopščiai apgalvotų ir profesionaliai suformuluotų argumentų niekas negirdėjo, nesuprato ir niekam jų nereikėjo.
Jo „bėda“ buvo ta, kad jam daug labiau už visus kitus rūpėjo valstybės, o ne partijų likimas ir jis mąstė už kitus nepalyginamai teisingiau, sąžiningiau ir atsakingiau. Todėl jis ir negalėjo būti suprastas, tarytum būtų kalbėjęs kažkokia nežemiška kalba. Jeigu ne ankstyva mirtis, mūsų gyvenimas šiandien tikriausiai būtų buvęs gerokai kitoks. Bet ir tą turbūt daug kam bus sunku suprasti.“
Man, tuomet drauge su šviesaus atminimo K. Čilinsku telkusiam demokratinį judėjimą, padėjusiam jam dirbant Seime, nekyla abejonių, kad šio iškilaus teisininko idėjos aktualios ir šiandien. Tai teisininkas, vienas iškiliausių Lietuvos teisinės sistemos kūrėjų, viešojo intereso, žmogaus teisių gynimo Lietuvoje pradininkas. K. Čilinsko vardas, praėjus dešimčiai metų po jo mirties, visuomenėje tebesiejamas su skaidrumo, padorumo, darbštumo politikoje etalonu.
Jo, kaip politiko, teisininko ar visuomenininko, siekis buvo panaikinti teisines, politines ir ekonomines sąlygas korupcinio ir oligarchinio valdymo egzistavimui. K. Čilinskas būrė žmones į demokratinį judėjimą, kvietė dalyvauti valstybės valdyme ir teigė, kad būtent pilietinė visuomenė yra pagrindinė Lietuvos valstybę ginanti politinė jėga. Jis kalbėjo, kad tik stipri pilietinė visuomenė gali atsverti siaurų oligarchinių grupių, monopolijų įtaką politinėms partijoms ir politikams. Jo idėjos vienijo ir įkvėpė tūkstančius žmonių.
Jo, kaip advokato, profesinis palikimas ypatingas tuo, kad jis buvo paskutinė stotelė žmonėms, kurie beviltiškoje situacijoje atsidurdavo dėl valstybės pareigūnų, politikų ir įtakingų verslininkų savanaudiškų, aplaidžių ar neteisėtų veiksmų.
Kiekvieną jo pradėtą darbą lydėjo didelis visuomenės dėmesys. K. Čilinsko idėjos apie prokuratūros, teismų sistemos pertvarkas, viešojo intereso gynimą, žmogaus teises, valdžios atskaitomybę, pilietinės visuomenės kūrimą yra aktualios ir šiandien.
Seimo nario Kęstučio Čilinsko atminimui, gegužės 24 d. Seime įvyko nuotolinė konferencija „Žmogaus teisės: kaip gynėme ir kaip ginsime“.
Birželio 2 d. 15 val. buvo atidaryta fotografijų paroda Seime, Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Paroda veiks iki birželio 15 d.
Birželio 2 d. Vilniuje, Žvėryne, prie Neries upės pasodintas ąžuoliukas advokato Kęstučio Čilinsko atminimui. Vienas iš suolelių pažymėtas atminimo lentele.
Na, ir prirašė ponas V. Bakas – panašiai kaip Joškės Stalino įsakymu nužudytam Kirovui buvo didžiuliai straipsniai sovietinėje spaudoje, kur visi tik liaupsino ir gyrė nužudytąjį Piterio partsekretutką!
Advokato K. Čilinsko „bėda“ buvo ne tai, kad jam daug labiau už visus kitus rūpėjo valstybės, o ne partijų likimas, o tai kad jis puikiai suprato, kas yra valstybė, kas valstybėje svarbiausias – tai Žmogus! Todėl jis iš visų kitų advokatų, pradedant K. Motieką, puolusių kimštis savo bedugnes kišenes iš žmonių nelaimių, iš nusikaltėlių apginimų! Deja, tokiems, kurie mąstė už kitus nepalyginamai teisingiau, sąžiningiau ir atsakingiau nelemta ilgai gyventi. Istorija atskleis ar savo mirtimi, ar padedant kudlotai rankai šis garbus pilietis iškeliavo į amžinybę!