Vytautas Budnikas. Teisme 50 tūkst. eurų ieškinys už nuomonę!

Spalio 29 d. Vilniaus m. apylinkės teisme vyks teismo posėdis byloje, kurioje UAB „Orkela“ pareikalavo iš Rasos Kalinauskaitės 50 000 eurų už jos pareikštą nuomonę bei valdžios sprendimų kritiką. Šią nuomonę visuomenei atstovaujanti R.Kalinauskaitė pareiškė siekdama apginti kultūros paveldą nuo agresyvaus statytojų projekto prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Štai jos nuomonė: „Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, tuo pat metu naikinant tautos ir vietos bendruomenių kultūrinę tapatybę, skurdinant visuomenės istorinę savivoką ir apribojant jos ateities galimybes, kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą (šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių ansamblyje, planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia,Kauno Vienybės aikštės, Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai, kiti rezonansiniai projektai visoje Lietuvoje).“ – Tai – fragmentas iš rezoliucijos, kurią pasirašė dalis forumo dalyvių (visas tekstas).

Už tai UAB „Orkela“ siekia iš R.Kalinauskaitės prisiteisti 50 000 eurų,  prašydama teismą pirmiausiai areštuoti jos turtą, įskaitant butą, kuriame ji gyvena su šeima.

Neabejotina, jog UAB „Orkela” ieškinys yra nukreiptas prieš visuomenę. Vargu ar jai pavyks prisiteisti nurodytą sumą ir vargu, ar  bendrovė to tikisi.

Kol kas UAB „Orkela” argumentai  teismo neįtikino –  reikalavimą areštuoti R.Kalinauskatės turtą Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė 2018 m. liepos 27 d. nutartimi, kurioje teisėja (Raimonda Vansevičienė) nurodė: „teismui susipažinus su ieškovo ieškiniu bei jo priedais nustatyta, kad ieškovo pateikti dokumentai yra nepakankami padaryti išvadai, kad ieškinys šioje dalyje yra tikėtinai pagrįstas bei, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas“, o „ieškovo deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens laisves (…)“.

Taigi liepos 27 d. teismas nusprendė netenkinti UAB „Orkela” prašymo areštuoti R.Kalinauskaitės turtą (visą nutartį skaitykite ČIA). Šis bendrovės prašymas  bus svarstomas ir dėl to bus sprendžiama teismo parengiamajame posėdyje spalio 29 d. 13 val.

Svarbu tai, kad tikrasis UAB „Orkela” tikslas – ne prisiteisti iš visuomenininkės 50 tūkst. eurų, o tokiu ieškiniu atbaidyti kitus visuomenininkus, kad šie „nekištų nosies kur nereikia”.

Kai kuriems verslininkams nepatinka demokratinės visuomenės principai – žmogaus ir pilietinės laisvės ir visuomenės teisė jas ginti. Dar labiau nepatinka jas aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos. Totalitariniuose režimuose juos „pamoko“ valstybė, demokratijose – pelno bet kuria kaina siekiančios korporacijos, „bananų“ respublikose – verslas drauge su korumpuota valdžia.

Piliečiams iškeliamos bylos už parodymus viešuosiuose svarstymuose, parašų po peticijomis rinkimą, kreipimąsi į teismą dėl aplinkos apsaugos arba kitų įstatymų pažeidimų ir atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais. Nevyriausybinės organizacijos ir fiziniai asmenys tampomi po teismus. Ieškovai – verslo korporacijos arba valdžios institucijos – reikalauja juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekiama įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę (bernardinai.lt).

Nemažai tokių bylų yra nukreiptos prieš kiekvieno dabartines ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje sveikatai ir gerovei aplinkoje. Žmogus ir visuomenė turi teisę save ginti – tai užtikrina šalių konstitucijos ir tarptautinės konvencijos, ypač Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTO/EEK) Konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kitaip vadinama Orhuso konvencija.

Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu – 2005 metais. Bet drauge su visuomenės teisėmis atsirado ir verslo pasipriešinimas joms – teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą.

Būtent šios Konvencijos 3 str. 8 d. nustatyta, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.

Šios bylos vadinamos „strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą“ (angl. strategic lawsuits against public participation; trumpinys – angl. SLAPP,liet. SIPVD). SIPVD yra kliūtys, trukdančios užtikrinti piliečių teisę kreiptis į teismus ir įgyvendinti Orhuso konvenciją.

Strateginiams ieškiniams prieš visuomenės dalyvavimą priskirtini tokie ieškiniai, kai ieškovas – verslo įmonė – reikalauja nubausti piliečius (fizinius asmenis) dėl neva padarytos žalos ir kenkimo kreipdamasi į teismą, tačiau iš tiesų tuo siekia įbauginti, atgrasyti ir nutildyti visuomenę, suvaržyti jos teises, kurias garantuoja konstitucijos, tarptautinė ir ES teisė bei šalių įstatymai.

Pirmoji tokia rezonansinė byla Lietuvoje buvo Vilniaus Žirmūnų mikrorajono gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Mikrorajono gyventojai parašė skundą teismui prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę. O ši juos taip pat padavė į teismą. Analogiškai kaip ir R.Kalinauskaitės atveju, bendrovė  reikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Galiausiai teismas pripažino, jog tai yra viešojo interesas klausimas – subjektinės teisės ir viešasis interesas gali sutapti (Administracinė byla Nr. A3-64-07).

Orhuso konvencija draudžia persekioti ir bet kaip varžyti visuomenės narius dėl jų dalyvavimo sprendimų, susijusių su aplinka, priėmime, bei kreipiantis dėl jų į teismą. Lietuva (kaip šios Konvencijos susitariančioji šalis ir ES narė) įsipareigojo užtikrinti, kad visuomenės nariai nebūtų persekiojami arba kitaip varžomi dėl Konvencijos suteiktų teisių įgyvendinimo.

Demokratinėse valstybėse yra įtvirtinta praktika, kad  ieškiniams, kurie nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą, yra teikiami priešieškiniai (angl. SLAPPback.). Jais persekiojamieji visuomenės atstovai (SIPVD taikiniai) „apgręžia” reikalavimus ir pareikalauja iš ieškovų atlyginti SIPVD padarytą žalą ir nuostolius.

Konstitucinių arba kitų teisių pažeidimai, ieškiniai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba deliktinės teisės pažeidimai, pavyzdžiui, dėl piktinančio, įžeidžiančio elgesio – tai teisinių pagrindų, kuriuos galima naudoti priešieškiniams prieš SIPVD, pavyzdžiai.

Dažniausiai pasitaikantis priešieškinių prieš SIPVD pagrindas yra piktybinis teisminis persekiojimas ir piktnaudžiavimas teisminiu procesu. Daugelis priešieškinių prieš SIPVD baigiasi sutarimu, todėl apie galutinius rezultatus nepranešama (daugiau apie tai ČIA).

O kai kuriose valstybėse yra priimti įstatymai, leidžiantys  prašyti teismą atmesti ieškinį, kuris yra nukreiptas prieš visuomenę.  Tuo atveju byla sustabdoma, kol teismas nutaria, ar pateiktas ieškinys neteisėto SIPVD atvejis. Būtent SIPVD teikėjas privalo įrodyti, kad jo ieškinys – ne SIPVD, o teisėtos pastangos pateikti teismui prašymą nagrinėti skundą. O jeigu teismas įvertina ieškinį kaip SIPVD ir dėl to jį atmeta, ieškinio taikiniui (šiuo atveju visuomenės atstovams) atlyginamos visos bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidos. Teismas taip pat gali skirti SIPVD teikėjui (pvz., UAB „Orkela”) baudą, kad atgrasytų teikti tokius ieškinius. Jei dėl SIPVD asmuo nukentėjo, jis gali prašyti priteisti iš šio ieškinio teikėjo kompensaciją ir žalos atlyginimą.

Tačiau šiuo atveju ypač svarbi yra visuomenės laikysena. Visuomenės abejingumas,  neutralumas skatina verslo bendroves piktnaudžiauti savo teisėmis, nes jos finansiškai pranašesnės už fizinį asmenį, todėl gali slopinti bet kokias iniciatyvas. Visuomenės abejingumas gali būti suprastas kaip ženklas teikti analogiškus ieškinius kitiems visuomenininkams, o  statytojams nusitaikyti ne tik į Misionierių ar Lukiškių dominikonų ansamblį, bet ir į kitus komerciškai vertingose vietose esančius sakralius Lietuvos istorijos, architektūras, kultūros ir paveldo objektus. Todėl visuomenė šiuo atveju turi tik vieną pasirinkimą: arba atsisakyti savo teisių verslo vystytojų naudai, arba ginti savo interesus visomis teisinėmis priemonėmis. Šių interesų gynimas pasireiškia per visuotinį visuomenės atstovų dalyvavimą, taip pat jų palaikymą mitingais, piketais, peticijomis, viešąja nuomone ir kt.

Šiuo atveju turime aiškiai įsisąmoninti, kad vienoje pusėje yra visuomenė ir jos atstovai  R.Kalinauskaitės asmenyje, kurie siekia apsaugoti Lietuvos valstybės istorinį kultūros paveldą, o kitoje pusėje – strateginį  ieškinį prieš visuomenės dalyvavimą, taigi prieš visuomenę pateikusi bendrovė UAB „Orkela“, kuri siekia prisiteisti  iš visuomenės atstovės R. Kalinauskaitės  50 tūkst. eurų. Pirmoji gina (atstovauja)  viešuosius interesus (ne asmeninius), o antroji – siaurus verslo grupės interesus.

R.Kalinauskaitė tinklalapyje „Lietuvos.link” nurodo, kad UAB „Orkela” priklauso investicijų valdymo bendrovei „Lords LB Asset Management“. Tarp šio kolektyvo narių ir Lietuvos visuomenei gerai žinomas Mindaugas Marcinkevičius (jam priklauso 47 procentai „Lords LB“ akcijų), jis yra vienas iš vadinamojo „Vilniaus prekybos” dešimtuko, pradėjusio irti žlugus valstybinio masto afera pavadintam Leo LT. Šiemetinė paaiškėjo, kad galutiniu teismo sprendimu jis turi papildomai sumokėti valstybei 287,4 tūkst. eurų mokesčių ir baudų už 2008-2012 metus“.

Taigi metas tiksliai įvardinti, kas yra tikrieji ir tariami mūsų draugai ir ką derėtų daryti spalio 29 d. Priešingu atveju vieši verkšnojimai dėl milžiniškos socialinės atskirties, teisingumo  stygiaus, nepakenčiamų pragyvenimo sąlygų  ir kitų blogybių rodys tik mūsų neįgalumą savarankiškai mąstyti ir spręsti dėl savo ir vaikų ateities Lietuvoje.