Bendroji programa, LPS: „Būtina plėtoti mokslo humanizavimą patenkinantį Respublikos kultūros ir visuomenės demokratizavimo poreikius“. Į tai atsiliepiant pradėti kurti studijų, mokslo ir technologijų plėtotės projektai, ir, dar prieš atgaunant nepriklausomybę, 1990 m. pradžioje, buvo paskelbtos trys pagrindinės strategijos:
Lietuvos TSR valstybinio plano komiteto ekspertų grupės projektas: fundamentinių tyrimų institutai integruojami į autonomiškas aukštąsias mokyklas, kiti mokslo institutai tampa savarankiški ir gali integruotis su verslo įmonėmis;išskiriamos dvi prioritetų grupes, pirmoje grupėje prioritetai nustatomi atsižvelgiant į tautinę, nacionalinę ir kultūrinę specifiką, antroje – į esamų pasaulinio lygio mokslininkų mokyklų ir mokslui imlaus verslo poreikius.
Lietuvos mokslų akademijos (LMA) projektas: mokslo ir studijų sistemos valdymo funkcijas vykdo LMA, o lėšos moksliniams tyrimams skiriamos konkurso būdu. Čia reikia pažymėti, kad tokio projekto realizavimas LMA suteiktų ministerijos funkcijas, visiškai nebūdingas akademijai kaip mokslininkų draugijai.
Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) projektas: aukštosioms mokykloms ir mokslo institutams suteikiama autonomija, mokslo ir studijų integracija vyksta savaime, autonomiška mokslo visuomenė pati rengia ir vykdo reformas, o mokslininkų savivalda vykdoma per Lietuvos mokslo tarybą (LMT), kurią sudaro pačių mokslininkų išrinkti nariai.
Pirmasis iš paminėtų projektų buvo parengtas pagal gerai funkcionuojančių mokslo ir studijų sistemų pavyzdžius. Per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį buvo periodiškai grįžtama prie atskirų projekto teiginių, bet pilnutinai jų įgyvendinti nepavyko.
LMA projektas turėjo įtakingų rėmėjų, bet nebuvo priimtas. Matyt, dėl LMA vadovybės nelojalaus elgesio Lietuvai kritišku laikoptarpiu – viešai deklaravusi atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos mokslų akademijos, LMA tyliai paprašė Maskvos ir toliau ją finansuoti per SSRS mokslų akademiją.
Po 1990 m. kovo 11 d. pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybinio plano komiteto parengtą projektą, bet po energingų LMS pastangų Vyriausybės nuomonė pasikeitė. Prie Vyriausybės buvo įkurtas atskiras Mokslo ir studijų departamentas (MSD), kurio vadovais paskirti LMS atstovai bandė įgyvendinti savo projektą.
MSD visiškai nesikišo į aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų veiklą – autonomiškai ir demokratiškai besitvarkanti mokslininkų bendrija pati įvykdys būtinas reformas (pvz., mokslas ir studijos savaime integruosis) ir maksimaliai efektyviai dirbs Lietuvos labui.
Pačios LMS skyriai veikė kaip „moksliniai“ kooperatyvai. Juose aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų darbuotojai vykdė užsakomuosius darbus, o užsakovų skirti pinigai keliavo į asmenines sąskaitas praktiškai be atskaitymų institucijai, kurios įranga ir ištekliai buvo naudojami tiems darbams. LMS tai aiškino būtinybe išsaugoti mokslininkus, nes jiems gresia bedarbystė.
1991 m. pradžioje priimtame Mokslo ir studijų įstatyme buvo numatytas tam tikras valstybinis reguliavimas. Vietoj MSD Vyriausybės aparate buvo įsteigtas nedidelis skyrius, skirtingais pavadinimais ir be realių įgaliojimų funkcionavęs iki 1994 m., kai buvo įsteigta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Jos priežiūrai buvo atiduoti mokslo institutai ir aukštosios mokyklos, bet ministerijos įtaka buvo kukli – pagrindinis uždavinys buvo paskirstyti menkus biudžeto asignavimus mokslo ir studijų institucijoms. Kadangi aukštosioms mokykloms skiriamos biudžeto lėšos turėjo būti siejamos su studentų skaičiumi, aukštosios mokyklos savo nuožiūra priiminėjo vis daugiau studentų, bet Lietuvos biudžetas nepajėgė atitinkamai didinti finansavimo. Tuomet valstybinės aukštosios mokyklos savo nuožiūra apmokestino dalį studentų.
2007 m. galima laikyti lūžio metais, kai prasidėjo galutinis aukšto mokslo suprekinimas. Koncerno MG Baltic įsteigtas ir išlaikomas Laisvosios rinkos institutas parengė ir per Seimą bei Pezidentūrą organizavo kreipimąsi į KT dėl aukštojo mokslo finansavimo įstatyminių nuostatų paskelbimo antikonstitucinėmis.
KT savo 2008 m. nutarime patenkino beveik visus prašymuose išdėstytus pageidavimus. Iš šio ir ankstesnių KT nutarimų ir išaiškinimų sudėliota aukštojo mokslo konstitucinė doktrina leido Seime be jokių kliūčių „prastumti“ masinį studentų apmokestinimą valstybinėse aukštosiose mokyklose. Dalies besimokančiųjų savo lėšomis studijos virto diplomo pirkimu išsimokėtinai – aukštosios mokyklos visais būdais stengėsi išlaikyti ir negebančius studijuoti dėl jų mokamų pinigų. Lietuva tapo Europos lyderė pagal didžiausią studentų skaičių, tenkantį tūkstančiui gyventojų ir mažiausią finansavimą, tenkantį vienam studentui.
Pagal KT doktriną parengtą naują Mokslo ir studijų įstatymą 2009 m. startavo „krepšelinė“ aukštojo mokslo reforma, paskelbusi neoliberalią laisvosios rinkos erą aukštajame moksle.
Valdžios institucijų palankumą tokiai reformai nulėmė tikėjimas, kad laisvoje aukštojo mokslo rinkoje savaime išsispręs dėl ekstensyvios plėtros įsisenėjusias aukštojo mokslo problemos. Galėdami laisvai nešiotis valstybinius „pinigų krepšelius“, studentai patys atsirinks geriausias mokyklas, kurios su joms atneštais krepšeliais taps dar geresnėmis, o krepšelių nepritraukusios mokyklos bankrutuos ir savaime išnyks.
KT aukštojo mokslo doktrina yra priešinga žmonijos patirties suformuotiems aukštojo mokslo principams. Tokia doktrina yra tipiška daugeliui pokomunistinių šalių, kuriose ji daug anksčiau buvo įgyvendinta.
Aukštosios mokyklos studentų skirstymą į studijuojančius valstybės lėšomis ir savo lėšomis autoritetingos tarptautinės organizacijos visada vienareikšmiškai vertino kaip vieno pagrindinių aukštojo mokslo principų – teisingumo ir nešališkumo – šiurkštų pažeidimą. Studijų sąlygos nevienodos – dalis studentų turi skirti laiką ir energiją, kad užsidirbtų lėšų studijoms, kai kiti gali vien tik mokytis.
Lietuvos nepriklausomybė buvo atkurta vykstant neoliberalizmo ideologija grindžiamai globalistinei rinkos revoliucijai. Ši tautas naikinanti ir nacionalines valstybes griaunanti revoliucija kuria atomizuotų ir tik ekonominės konkurencijos saistomų individų pasaulį. Naikindamas aukštąjį mokslą kaip viešąją gėrybę ir kaip autonomišką sritį, kurioje brandinamas kritiškas ir veiksmingas demokratinis pilietiškumas, neoliberalizmas siekia švietimą sureguliuoti pagal laisvosios rinkos principus ir jį paversti tik siaurų specialistų – sraigtelių darbo rinkai rengimu. Valstybingumo įgūdžių neatkūrusi Lietuva šias tendencijas priėmė kaip iš Vakarų ateinantį gėrį. Aukštojo mokslo politikoje neliko vietos LPS skelbtam mokslo humanizavimui.
Lietuvos švietimo politikoje per paskutinį dešimtmetį įsigalėjusi neoliberalizmo ideologija savo kraštutine libertarizmo forma įsiskverbė ir į akademines institucijas. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute libertarizmas jau dėstomas kaip mokslas, lygiai taip pat kaip okupacijos metais buvo dėstomas „mokslinis komunizmas“.
Moksliškumas imituojamas ir į jį pretenduojama siekiant įteigti studentams, jog libertarizmo „gėrio“ (okupacijos metais – „mokslinio komunizmo“) kaip objektyvios realybės istorinė pergalė neišvengiama, o tikriems „mokslininkams“ privalu ieškoti prielaidų priartinti šio gėrio pergalę.
Į užribį stumiama filosofija, nes ji nustato tikrovės statusą ir gali apnuoginti „mokslinio neoliberalizmo“ absurdą. Neatsitiktinai tame universitete „mokslinio neoliberalizmo“ įsigalėjimas sutapo su globalistinės rinkos plėtrai Lietuvoje trukdančių lituanistinių padalinių ir lietuvių kalbos statuso menkinimu ir niekinimu.
Panašios tendencijos ryškėja ir kitose institucijose. ŠMM iš humanitarinių institutų reikalauja didesnio „tarptautiškumo“ globalistinėje rinkoje ir didesnės pridėtinės vertės. Humanitarikos suverslinimui planuojama sutelkti visus humanitarus viename centre, kuriame, ŠMM supratimu, susidariusi „kritinė masė“ turėtų pagal dialektinio materializmo dėsnius savaime pereiti į naują, verslumu pažymėtą, kokybę.
Humanitarikos kaip kultūros kurso studijos formuoja fundamentalią pasaulio, žmogaus ir jo gyvenimo tikslo bei prasmės sampratą, nuo kurios turinio ir brandos visiškai priklauso visaverčio žmogaus ir piliečio ugdymas, darnios visuomenės, tvarios tautos ir stiprios valstybės gyvavimas ir išlikimas ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje.
Humanitarikos, ypač filosofijos, kursai turėtų būti viso aukštojo mokslo, neišskiriant gamtos ir technologijų studijų, branduolys ir visapusiško akademinio bei visaverčio pilietinio lavinimo pasaulėžiūrinis ir vertybinis pagrindas. LPS matė kelią: „plėtoti mokslo humanizavimą patenkinantį Respublikos kultūros ir visuomenės demokratizavimo poreikius“, bet po 30 metų esame ten pat.
Federalizuojamoje Europoje Lietuvos valstybė virsta iš Briuselio valdomu regionu, kurio „administracija ir toliau linkusi vykdyti nurodymus bei įstatymus arba juos pritaikyti vietos sąlygoms“ (M. Lukšienė, LPS).
Valstybė yra tokia, koks yra švietimas.
Pirmą kartą paskelbta „Sąjūdžio Atgimime“ 2018 m. spalį
