Argi ne logiška taip manyti, jeigu Lietuvos prezidentė pritaria Globaliam migracijos paktui, kurį Jungtinių Tautų organizacija pasiryžusi patvirtinti gruodžio pradžioje? Vadinasi, ji pritaria ir jos teiginiui, esą migracija „nėra nevilties aktas“? Tai kas tada ji yra? Visuotinis nušvitimas?
Gerai susipažinęs su šio dokumento turiniu Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis sako, kad Globalios migracijos sutartis prilygsta Europos susinaikinimo aktui.
– Bandoma sudaryti įspūdį, kad šį dokumentą puola jo neskaitę gūdūs provincialai, o visažiniai, kaip antai užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, jau šiandien garantuoti, kad nebus neigiamų pasekmių. Jūs irgi manote, kad ginčas kilęs tarp žinančių ir nežinančių?
– Nemanyčiau, bet apmaudu, kad apie šią sutartį Lietuvoje kalbama tik dabar, nors Europos parlamente jis buvo svarstomas jau pernai, metų viduryje. Ar mes gavome apie tai žinių iš savo europarlamentarų? Tai kam mes juos renkam? Kad jie sočiai pagyventų?.. Įdėmiai perskaičius šį dokumentą, jo esmę galima nusakyti keliais sakiniais.
– Kokia ji?
– Migracija yra žmogaus teisė, tokia pati, kaip ir žmogaus teisė į gyvybę, laisvę, asmens saugumą ir pan. – šiuo dokumentu migraciją norima išstumti į tokį lygmenį. Čia nekalbama apie pabėgėlius – dėl jų viskas aišku – yra tarptautinės sutartys, juridinės normos, kaip su jais tvarkytis, kaip padėti, – čia kalbama apie tuos, sakykime, ekonominius migrantus, apie meduoliu reguliuojamą migraciją: kur šauna į galvą, ten ir vyksti, bet geriau ten, kur geriau maitina. Nors Globalios migracijos sutartis nėra teisiškai saistantis dokumentas, bet bus daromas saistantis.
– Kodėl?
– Visų pirma, tuo suinteresuotos Europos Sąjungos viršūnės. Svarstant jį Europos Parlamento komitetuose buvo pabrėžta, kad „tarptautinė migracija gali prisidėti prie socioekonominės plėtros – Europa sensta ir jauni darbininkai yra reikalingi mokant pensijas nebedirbantiems Europos senukams“. Ši mintis atrodo gana kvaila, ypač po gautos pamokos – juk A. Merkel kvietimas „ateikite“ turėjo įrodyti, kad plūstelėję srautai visiškai nenusiteikę didinti jį priėmusių valstybių bendrojo vidaus produkto. Dar naiviau tikėtis, kad jie karšins europiečius – jie geriau pritaikys jų pačių išrastą eutanaziją, padėdami nukeliauti į aną pasaulį, ir pagal savo papročius valdys Europą.
– Vadinasi, ir mūsų prezidentė, ir premjeras, ir ministras šiuo atžvilgiu yra arba apsimeta žemažiūriais?
– Visame tekste daugybę kartų pakartota: „šalys įsipareigoja“, bet tai tėra tipiškas žaidimas, kuris paprastai turi ir tęsinį. Paimkime kad ir Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Kaip suderinti joje įtvirtintą žodžio laisvę ir mūsų dienų naujadarą – „neapykantos kalbos“ įstatymą, nuo kurio Vakaruose jau nukentėjo dešimtys tūkstančių žmonių, – jis aiškiai kertasi su žodžio laisve. Jei tavo nepolitkorektiškas žodis šokiravo žmogų, pagal „neapykantos kalbos“ įstatymą gali būti užtampytas teismuose. Šio įstatymo aukų itin daug Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Jo priešistorė mus nukeltų į 1948 metus, kai priimant Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją Tarybų Sąjunga stengėsi įterpti žodžio laisvės apribojimus, nes esą visiškai laisvas žodis gali skatinti fašizmą. Debatai buvo sunkūs, bet tąkart Vakarų šalims pavyko atsilaikyti. Šiandien Vakarų demokratijų priešinimasis atrodo absurdiškai, žinant, kad tos pačios šalys, tarp jų ir ES valstybės bei Europos Taryba, po kelių dešimtmečių su dideliu entuziazmu kriminalizavo „neapykantos kalbą“.
– Vienoje paskutinių savo kalbų Vokietijos kanclerė atvirai sako, kad šalims narėms reikia būti pasiruošusioms atiduoti savo suverenumą tvarkingos procedūros būdu. Einama va bank?
– Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kaip išradingai Europos žmogaus teisių teismas ir ES teisingumo teismas griauna nacionalinės teisės rėmus grynai šalies jurisdikcijai priklausančiose srityse. Pavyzdžiui, jų sprendimu ES narės negali nepripažinti kitoje šalyje narėje sudarytos vienalytės santuokos, jei tuo remiamasi norint apsigyventi toje šalyje narėje. Panaši byla jau svarstoma Lietuvos Konstituciniame Teisme. Galima numanyti, kad išimtinio pripažinimo atveju, po vietinių homoseksualistų skundo dėl diskriminacijos, kitas žingsnis bus vienalyčių santuokų įteisinimas. Europos Žmogaus Teisių ir ES Teisingumo teismai yra neabejotini Europos federalizacijos instrumentai. Federalizuotoje Europoje, manau, išliktų tik didžiosios tautos – vokiečių, prancūzų, – mažosioms būtų skirta nunykti.
– Toks ir yra numanomas „Pasaulinės saugios, tvarios ir reguliarios migracijos sutarties“ tikslas?
– Tai galutinis tikslas. Dabar senstančioms dėl griaunamos šeimos institucijos turtingoms Europos šalims labiau rūpi pritraukti jaunesnės darbo jėgos iš kitų šalių. ES viduje žmonės gali laisvai migruoti, bet iš tikrųjų dominuoja vienpusis judėjimas: iš rytinės į vakarinę jos dalį yra jau emigravę apie 20 milijonų žmonių; vien iš Lietuvos išbėgo beveik 1 milijonas. Apie tai nekalbama Briuselyje, vakariečius tai tenkina, tačiau to jiems per mažai. Cituoju iš Globalios migracijos sutarties: „Saugi, tvarkinga ir reguliari migracija yra naudinga visiems, jei ji vyksta informuotai, planingai ir sutariant visoms dalyvaujančioms šalims. Migracija niekada neturi būti nevilties aktas. Jei taip atsitinka, mes turime bendradarbiauti atsiliepdami į migrantų poreikius, kai jie yra pažeidžiamoje padėtyje, ir iš to kylančius iššūkius…“ Jums irgi atrodo, kad čia kažkas ne taip? Juk didžiajai Lietuvos ir visų kitų šalių migrantų daliai, atmetus, karjeros ar studijų atvejus, migracija yra nevilties aktas. Iš tikrųjų jie yra emigrantai, paliekantys savo šalį dėl to, kad negali išlaikyti šeimos, nemato perspektyvų savo vaikams, nesusitaiko su nuolatiniu pažeminimu. Todėl pagrindinis tikslas turėtų būti padėti šalims susikurti žmogiškas gyvenimo sąlygas. Deja, peršamoje sutartyje tam skirtas tik vienas sakinys, kad „Turime dirbti kartu, kurdami sąlygas, kurios leistų bendruomenėms ir individams saugiai ir oriai gyventi savose šalyse“, ir tik vienas iš 23 tikslų, kuriame labai trumpai paminėti keli veiksmai iš teisiškai nesaistančių JT dokumentų. Visa kita perša kitokią migracijos prasmę: greičiau atmesk atgyvenusius tautinius sentimentus ir palik savo varganą kraštą, tavimi pasirūpins turtingesnės šalys, – tai tavo prigimtinė teisė.
– Kam naudinga tokia sutartis iš tikrųjų?
– Kažin ar ji naudinga Lietuvai, kažin ar ji naudinga trečiosioms šalims, iš kurių išvažiuoja energingiausi žmonės. Po keistoko A. Merkel kvietimo kilusi nevaldoma imigrantų banga sukėlė aibę problemų, tačiau nenumalšino turtingos, bet senstančios ir nuo gyvenimo pavargusios dalies Europos iliuzijų karšintis imigrantų sąskaita ir ES viršūnėlės Jungtinėse Tautose inicijavo migracijos sutarties rengimą. Bendraminčių rado JAV administracijoje su tuometiniu prezidentu Baraku Obama. Sutartis turėjo įteisinti ES imperines užmačias kontroliuoti šį procesą globaliai, planingai, pagal poreikius, Briuseliui atsirenkant tinkamiausius, o nelabai tinkamus išstumdant pakraščiais. Taip valdoma migracija tenkintų ir tarptautinių verslo bei finansinių korporacijų, kurioms trukdo sienos, tikslus. Situacija ėmė kardinaliai keistis, kai JAV prezidentą Baraką Obamą pakeitė Donaldas Trampas. Jau vien tas faktas, kad jis buvo išrinktas prezidentu, rodo, kad Amerika, neoliberalizmo, liberalmarksizmo ir skatinamų seksualinių perversijų lopšys, pirmoji ir pradeda susigrąžinti sveiką protą. D. Trampas pareiškė šios sutarties nepasirašysiąs, nes tarptautinė bendrija, kuriai, anot jo, iš tikrųjų atstovauja amorfiška trečiojo pasaulio kleptokratų grupė ir baili, neryžtinga bei savęs nekenčianti Europa, nori nuspręsti, kokią masinės migracijos politiką turi vykdyti visas pasaulis. Ko Ameriką gali pamokyti svetimšalių getais nusėta Europa? Amerika juk – migrantų šalis, ji turi milžinišką ir, beje, sėkmingą patirtį juos integruodama į šalies visuomenę. Jums niekad nekilo klausimas, kodėl vidurinis švietimas ten gana žemo lygio? Negali būti, kad jie nesuprastų ir nevertintų švietimo vaidmens žmogaus gyvenime. Žinoma, jie supranta. Bet jau Amerikos „tėvai“ Franklinas, Džefersonas, kiti suvokė ir tai, kad integracija bei asimiliacija sėkminga gali būti tik tuo atveju, jeigu ji bus pradėta nuo vaikų. Kadangi iš skirtingų šalių atvykusių vaikų pasirengimo lygis labai skiriasi, mokymo lygis buvo nuleistas iki tokio lygmens, kad ir labiausiai nepasirengę vaikai nesijaustų diskriminuojami. Suprasdami ypatingą švietimo reikšmę šalies gerovei, amerikiečiai vidurinio mokymo trūkumus kompensuoja aukštajame moksle.
– Kuo paaiškintume Lietuvos vadovų entuziazmą šito pakto atžvilgiu?
– Yra kelios priežastys. Pirmiausia, jie yra Briuselio prižiūrimi administratoriai. Klusnūs bet kokio režimo administratoriai gyvena sočiai, smegenų labai alinti nereikia, komandos vis tiek ateina iš šalies. Kad ir kaip gaila, per tris dešimtmečius mes taip ir neįsisąmoninome turį savo valstybę. Tam yra ir objektyvių priežasčių: pusei amžiaus Lietuvai praradus valstybingumą, matyt, trijų dešimtmečių per maža, kad iš lietuvio būtų išmuštas vergiškumas. Kitos Europos šalys, nors Jaltos sutartimi paliktos TSRS įtakos zonoje, vis dėlto tvarkėsi laisviau, jose nebuvo draudžiama privati iniciatyva, smulkusis verslas. Kita vertus, iš Lietuvos išeidama Rusija pasiliko Lietuvoje. Iš daugybės pavyzdžių pateiksiu vieną. Užsienio reikalų ministro L.Linkevičiaus retorika skamba antiputiniškai, bet jam lipant karjeros laiptais jokiai Lietuvos valdžiai klausimų nekėlė šalia jo nuo 1993 m. nuolat figūruojantis žmogus iš Orenburgo, ką tik baigęs Maskvos tarptautinių santykių institutą, vadinamąją šnipų ar žvalgybininkų mokyklą, kur buvo ruošiami ir aukščiausi KGB pareigūnai. Tai Andrius Krivas, dabar Užsienio reikalų ministerijos paskyrimu einantis Lietuvos nuolatinio atstovo Jungtinėse Tautose pareigas.
– Nors daugiau kaip dešimt pasaulio valstybių atsisako ar dvejoja pasirašyti Globalios migracijos sutartį, tačiau vis tiek ji bus priimta jau po geros savaitės. Koks bus Lietuvos balsas?
– Manau, kad Lietuva balsuos – kaip Briuselis pageidaus. Gera žinia ta, kad kupeta kitų valstybių atsisako dalyvauti šiame „projekte“, kad ateinantį pavasarį keisis Europos Parlamento sudėtis. Pagal Europoje kylančias nuotaikas, jis gali įgauti tikrą jėgą, užtat ir Lietuvai labai svarbu ten pasiųsti aktyvius ir nesavanaudžius atstovus. Europos Sąjunga pamažėle braška, bet vis dėlto geriau, kad ji nesubyrėtų, nes griūties atveju didžiosios valstybės dėl savo interesų mažų valstybių nepasigailėtų; maža to, pavyzdžiui, dar imtų ir sudarytų kokį paktą su V. Putinu dėl Lietuvos. Ar tai nėra tikėtina? Juk šiandien, nepaisant Ukrainos tragedijos, Vokietija kaip niekur nieko Rusijai sumoka milžiniškas sumas už tiekiamas dujas ir dar plečia apimtis, nors jas galėtų be didesnių nuostolių importuoti iš kitur, Prancūzija tai pačiai Rusijai pardavinėja moderniausius ginklus… Na, o P. Porošenka Rusijoje stato naują saldainių fabriką. Biznis yra biznis.
Kalbino Danutė Šepetytė.
